Keliausite „aukštyn–žemyn“, o paskutinis etapas labai primins tikrus amerikietiškus kalnelius. Teks kovoti su kalnų liga, šalčiu, nuovargiu, bandyti užmigti kambaryje su kartoninėmis sienomis, klausant, kaip knarkia ar visą naktį kosti kito kambario kaimynas, valgyti maistą, į kurį po kelių dienų jau nebegalėsite žiūrėti.
Vis dar norite žygiuoti į Everesto bazinę stovyklą, bet nerimaujate, ar sugebėsite? Visi, kurie keliauja pirmą kartą – nerimauja. Visus kankina nežinia. Daugeliui žmonių tai yra gyvenimo ekspedicija.
Kartais nesinorės niekur eiti
Paprastai prieš kelionę į Himalajus žygeiviai godžiai gaudo įvairiausią informaciją, socialiniuose tinkluose seka į Everesto bazinę stovyklą (EBS) keliaujančių istorijas, mato jų pasiekimus ar nesėkmes realiu laiku. Mes irgi sekėme. Aš stebėjau vienus žygeivius, žmona – kitus.
Matėme, kad ne visi nueina iki tikslo, kai kuriuos keliautojus net tenka nukelti žemyn sraigtasparniu. Matėme, kad jiems sunku. Kiekviena tokia nesėkmė mūsų nerimo, „ar galėsime tai įveikti“, nesumažino, bet nemažino ir ryžto nueiti iki EBS, vėliau užkopti į 5644 m viršūnę, įveikti aukštą ir sudėtingą perėją.
Galiu pasakyti taip: tikrai sunku. Kartais bus labai sunku. Kartais nesinorės niekur eiti. Bet dabar, kai po kelionės praėjo du mėnesiai, mintyse atgyja ne kažkokie sunkumai, o aukščiausių pasaulio viršūnių siluetai, akmens ir ledo galybė, kabantys tiltai, sutiktų jakų murmėjimas ir jų varpelių skambesys, nuolat girdimas nepaliečių pasisveikinimas „namaste“, budistų stupos, maldų vėliavėlės, besišypsantys šerpai, prasilenkiantys nešikai ir pan.
Pavasaris ir ruduo – geriausias laikas žygiui į Everestą
Geriausias laikas žygiams į EBS yra pavasaris ir ruduo, t. y. balandžio ir gegužės bei spalio ir lapkričio mėnesiai. Šiais laikotarpiais maršrutas į EBS būna labiausiai apkrautas. Tai nereiškia, kad kitu metu galimybių keliauti nėra, tačiau žiemą – daug sniego, labai žemos temperatūros, dauguma namelių ar užeigų bus uždarytos. Nuo birželio iki rugsėjo vidurio Himalajuose – smarkių liūčių sezonas.
Kalbant apie orą, labiausiai vertinamas spalio mėnuo, nes paprastai visą dieną dangus būna giedras, šviečia saulė. Bet spalis – šaltesnis už balandį. Balandį orai labiau permainingi, pvz., geras oras gali būti tik iki pietų, o vėliau dangų ir kalnus gaubs debesys ir būsite tankiame rūke, be jokių vaizdų.
Pavasarį keliautojus žavi žydintys rododendrai, be to, jei keliautojai nori pamatyti Everesto bazinę stovyklą tokią, kokia ji žinoma iš nuotraukų ir filmų (įspūdingai spalvingas, gigantiškas palapinių miestelis), jie turi į EBS atkeliauti balandį arba gegužę, vėliau bazinės stovyklos nebelieka. Rudenį ji vėl atsiranda, tačiau nebėra tokia įspūdinga kaip pavasarinė stovykla.
Kaip važiuoti? Trys variantai
Yra trys kelionės į Himalajus variantai:
* pasinaudoti Lietuvoje įsikūrusiais kelionių į kalnus organizatorių pasiūlymais: pasirinkus šį variantą nebereikia rūpintis logistika, leidimais, kontaktais ir milijonu smulkmenų, sutaupoma daug laiko, be to, keliaujate su lietuvių grupe;
* pirkti žygį tiesiogiai iš Nepalo agentūros: šiek tiek rizikuojame, nes gali pasitaikyti sukčiavimo atvejų, o žygio metu priežiūra gali būti kitokia; palyginti su pirmuoju variantu, turime galimybę sutaupyti šiek tiek pinigų, bet nebūtinai sutaupysime, nes, jei derėsimės individualiai, galime negauti tokių kainų, kokios siūlomos agentūroms;
* viską organizuojame patys: šis variantas turi privalumų (galimybė sutaupyti pinigų, nepriklausomybė nuo nustatyto žygio grafiko ir maršruto), bet ir trūkumų (reikia tam tikros kelionių patirties), be to, pagal šiais metais patvirtintus Nepalo įstatymus žygiai be šerpo palydos – neleidžiami.
Pirmajai savo kelionei į Himalajus mes rinkomės pirmą variantą – didelių nusiskundimų neturime, be to, smagu keliauti su lietuviška bendraminčių grupe, kurią sudarė išties nuostabūs ir draugiški keliautojai. Kitą kartą greičiausiai pasirinktume trečią variantą.
Turistų skaičius nekenkia maršruto grožiui
Sakoma, kad maršrutas link Everesto yra komercinis turizmas, todėl dažnai net ironiškai pavadinamas autostrada. Ir taip, ir ne. Keliautojų tikrai daug. Paskaičiuokim: Luklą, kurį yra visų žygių link Everesto pradžia, aptarnauja trys vietinės oro linijos, turinčios po 2–3 lėktuvus, galinčius skraidinti po 15 keleivių. Jei oras geras, pavojingiausias pasaulio oro uostas tiesiog dūzgia.
Skrydis iš nedidelio Ramechapo oro uosto į Luklą trunka tik keliolika minučių (jį prisiminsite labai ilgai) ir, jei vienas lėktuvas per dieną atlieka 5–8 reisus, į Luklą patenka 600–1000 keliautojų (tiek pat ir išskrenda). Atvykę keliautojai Lukloje neužsilaiko ir iš karto pradeda savo kelionę link EBS. Visi eina tuo pačiu keliu, kuriuo keliauja ir maisto produktus, gėrimus, lentas, buities prekes gabenantys nešikai, jakai ir asilų karavanai.
Bet ar reikia stebėtis, kad tiek daug žmonių nori pamatyti aukščiausią pasaulio kalną? Įveikti trasą, kuri jau apie 100 metų nuo to laiko, kai 1921 m. pirmąsias ekspedicijas į Everestą surengė anglų alpinistas George'as Mallory, yra populiariausias aukštikalnių maršrutas pasaulyje. Juk einama tuo pačiu keliu, kuriuo keliavo pirmieji Everesto užkariautojai!
Turistų skaičius nekeičia fakto, kad tai tikrai gražus maršrutas (nors ir ne pats vaizdingiausias Himalajuose). Kiekvieną dieną vaizdas vis kitoks – iš žalių, miškais apaugusių, žydinčiais rododendrais pasipuošusių slėnių patenki į rūstesnį pasaulį, kuriame dominuoja tik žemi krūmokšniai, o vėliau ir į visai rūstų uolų ir ledynų pasaulį – visą laiką akys „ganosi“ neįtikėtinose erdvėse, visą laiką jauti aukščiausių pasaulio kalnų artumą, išgirsti sniego lavinas, akmenų griūtis.
Pagrindinė kelionės problema
Kelias į EBS nėra alpinizmas, tai – kalnų žygis, tad iš įrangos tereiks lazdų ir kartais „kačių“ (jei maršrutas dar nuves ir link Cho La perėjos). Standartiniame maršrute į Everesto bazinę stovyklą, kuriuo keliauja dauguma žygeivių, nėra techniškai sudėtingų vietų, kuriose reikėtų naudotis specialia alpinistų įranga, tačiau bus stačių pakilimų, daug kabančių tiltų (kai kuriems žmonėms sukeliančių galvos svaigimą), ruožų, kuriuos teks įveikti einant slidžiais dideliais rieduliais ir t. t.
Vertindamas techninį maršruto sudėtingumą, galiu pasakyti, kad gana daug vidutinio sudėtingumo kategorijos Alpių maršrutų yra sudėtingesni, tačiau Himalajuose viskas vyksta dideliame aukštyje, o tai reiškia, kad kiekvieną žygeivį nuolat alina kalnų liga, kuri kylant aukštyn tik stiprėja.
Tai pagrindinė problema, sukelianti silpnumą, dusulį, galvos skausmą, pykinimą, miego sutrikimus. Kraštutiniais atvejais kalnų liga tampa pavojinga sveikatai ar net gyvybei. 5000 m aukštyje kalnų liga jau smaugia atsakančiai – įvairūs simptomai ateina kaip sniego lavina. Ima ji visus, nesirinkdama amžiaus, lyties, sportiškumo, kūno sudėjimo.
Žygio maršrutas: kur eiti ir kiek laiko užtrunka
Maršruto į EBS pasirinkimas labai priklauso nuo to, kiek dienų galite skirti kelionei. Žinoma, kad kuo daugiau laiko, tuo geriau, jau vien dėl aklimatizacijos, deja daugelio žmonių atostogos – ne guminės, be to, dar reikia patekti į pradinį žygio tašką Luklą, o tai irgi užtrunka.
Standartinis maršrutas (trumpiausias, pigiausias) – nuo Luklos kaimo einama į EBS ir tuo pačiu keliu atgal. Jo ilgis į vieną pusę siekia 52 km, bet keliaudami link Everesto žygeiviai įveikia kur kas didesnį atstumą. Taip yra dėl aklimatizacijai skirtų žygių: atėjus į nakvynės vietą žygis dar nesibaigia – po trumpesnio poilsio tenka lipti į kokį nors šalia esantį kalną aukštyn, įveikti 500 ar 800 vertikalių metrų, kiek pabūti didesniame aukštyje ir vėl nusileisti žemyn.
Paprastai keliaujant į EBS dar būna du aklimatizacijos sustojimai, t. y. kai dvi naktis nakvojama toje pačioje bazėje ir poilsio diena išnaudojama ne gulinėjimui, o žygiui, per kurį vėl kylama kelis šimtus metrų aukštyn ir dienos gale grįžtama į nakvynės vietą.
Nors ir labai norisi pailsėti, atgauti jėgas, tačiau aklimatizacija yra kur kas svarbiau. Per mūsų kelionę tokie sustojimai buvo šerpų sostinėje Namče Bazare ir vėliau Dingboče kaimelyje – pastarajame aklimatizacijai skirto žygio metu pirmą kartą gyvenime užkopiau į didesnį kaip 5000 m aukštį.
Kuo tokių sustojimų daugiau, tuo geriau aklimatizuojasi žygeiviai, tuo jų savijauta bus geresnė didesniame kaip 5000 m aukštyje. Aklimatizacijos nepagreitinsi – paprastai aklimatizacijos schema numato, kad per dieną vertikaliai neturėtumėte pakilti daugiau kaip 400 m ir kad aklimatizacijos sustojimus turėtumėte daryti kas tris dienas arba pakilę 1000 m. Dėl aklimatizacijos kelionė į EBS trunka aštuonias dienas, kelionė atgal į Luklą – jau tik tris.
Jei yra daugiau laiko, užuot ėjus tuo pačiu maršrutu aukštyn ir žemyn, verta pagalvoti apie kilpą per Cho La perėją (5420 m) arba dar ambicingesnius variantus, pavyzdžiui, grįžtant įveikti tris perėjas.
Riziką gali kelti gausus snygis (bet kuriuo metų laiku), galintis sutrukdyti pereiti šias perėjas. Mums taip ir nutiko – Cho La perėją įveikėme, o žygį į kitas teko nutraukti: pradėjo gausiai snigti, prognozės rodė, kad visa tai tęsis dar 4 dienas. Tačiau nė vienas grupės narys nesigailėjo, kad atgal keliavome kitu keliu: tai buvo labai rimtas, sunkus, bet smagus iššūkis, mus visą laiką supo įspūdingi ir toje kelionėje dar nematyti vaizdai bei kalnai, įveikėme kelis ledynus, be to, kelias buvo laisvesnis – žygeivių šiame maršrute žymiai mažiau nei standartiniame kelyje.
Lipam į Kala Pattar
EBS yra 5300 m aukštyje. Tačiau iš pačios bazinės stovyklos Everesto nematyti! Taigi, jei norime pamatyti pasaulio stogą, reiktų užkopti į Kala Pattar kalną, nuo kurio atsiveria puikus Everesto viršūnės vaizdas.
Kalnas yra šalia 5200 m aukštyje įsikūrusios Himalajų gyvenvietės Gorakšepo, kur nakvoja daug žygeivių ir kurią nuo EBS skiria tik 3,5 km. Šie paskutiniai kilometrai įveikinėjami labai ilgai (amerikietiški kalneliai per riedulius), o siauriausiose kelio vietose kartais nes susiformuoja spūstys.
Kala Pattar kalno aukštis yra 5644 m ir populiarumo jam nestinga, nes užlipus nuo jo viršūnės Everestas matosi geriausiai. Tačiau tai jau gana didelis aukštis, be to, vietomis lipti reikia gana stačiai, todėl dalis žygeivių atsisako lipti į šį kalną.
Tempas ir pasiruošimas
Kad organizmas lengviau aklimatizuotųsi, reikia ne tik papildomų žygių, bet ir gerti daug skysčių (apie 3–4 litrus per dieną) ir eiti neskubant. Aukštikalnėse neprilakstysi: jei kurį nors ruožą sugalvosite įveikti pusvalandžiu greičiau nei kiti, į Himalajų istoriją tikrai neįeisite, bet daug šansų, kad iš savęs atimsite tiek jėgų, kad kitą dieną apskritai nepaeisite arba vilksitės gerokai atsilikę.
Gražūs įspūdingų viršūnių, ledynų vaizdai, didelis aukštis, žodžiu, skubėti neverta. Liūdna pastaba miegaliams: pamirškite apie ilgą gulėjimą lovoje, žygiai dažnai prasideda anksti – 7 val. ryto jau pusryčiaujama ir iš karto iškeliaujama. Kartais žygis prasideda ir 6 val. ryto, o kartais dar tamsoje, nes iki pietų oras paprastai būna gražesnis, o matomumas geresnis.
Norint pasiekti EBS, nereikia specialaus fizinio pasirengimo, tačiau prieš kelionę tikrai reikia šiek tiek pasitreniruoti. Žinoma, tai turi būti ne paskutinės savaitės treniruotės, bet bent jau ne mažiau kaip mėnesio. Kaip treniruotis? Geriausia – laipiojimas laiptais (sporto klubuose ar kur nors mieste, vedančiais į kalną), žygiai kalnuotomis vietovėmis, daugiau laiko skiriant ne ėjimui lygiu keliu, o lipant į kalniukus. Bet kokia energinga veikla, padidinanti širdies susitraukimų ir kvėpavimo dažnį (kardio pratimai), yra gera treniruotė.
Reiktų žinoti ir dar vieną tiesą: jei bėgiojate maratonus, tai nereiškia, kad aukštikalnėse jums bus lengva. Tai, kad fizinis pasirengimas puikus, dar nerodo, jog sėkmingai pavyks aklimatizuotis.
Maistas – nepigu, bet neskanu, nakvynė – pigu, bet šalta
Nors Nepalas yra mažo biudžeto šalis, Himalajai nėra pigūs, o tam didžiausią įtaką turi maisto kainos. Maisto produktai į Luklą atkeliauja lėktuvu, po to juos neša nešikai arba yra gabenami jakais ar asilais, o tai, žinoma, kainuoja. Galima piktintis, kad litras verdančio vandens aukščiausiai esančiuose nameliuose gali kainuoti net 3 eurus, tačiau įvertinkime, kiek pastangų reikia, norint atsigabenti maisto gaminimui reikalingus dujų balionus. Todėl aukščiausiai esančiuose nameliuose bendro valgomojo kambario (kuriame visi renkasi) krosnelė kūrenama džiovintu jakų mėšlu, o ne malkomis ar dujomis.
Įsigyti maisto – ne problema, bet dominuoja ryžiai ir makaronai. Mėsos valgyti nerekomenduojama, nes ji irgi keliauja ant nešikų nugarų, o tai užtrunka. Sriubos – skirtingos, bet visos vienodos – miltų skonio. Į Himalajų nacionalinį patiekalą dal bhat (ryžiai su lęšiais) ketvirtą kelionės dieną net žiūrėti negalėjau. Kainos didėja priklausomai nuo aukščio.
Dviviečiai ankšti kambariai su kartoninėmis sienomis ir kiaurais langais – nešildomi ir saulei nusileidus juose būna labai šalta. Jei lauke naktį -8 laipsniai Celsijaus, tai ir kambaryje bus neigiama temperatūra.
Vienintelė vieta, kur galima tikėtis šilumos, – bendras valgomasis, kuriame visi ir leidžia laiką, kol ryžtasi eiti į šaltį miegoti arba kai baigiasi krosnelei skirta jakų mėšlo norma. Beje, nakvynė – pigi (daugiausia keli eurai), tačiau dažnai keliama sąlyga, kad maža kaina taikoma užsisakantiems maistą vietoje.
Pedantai, įpratę prie kasdienių maudynių, teoriškai turi tokią galimybę. Tačiau gana greitai jie pažaboja savo norus. Vanduo paprastai būna, bet dažnai šaltas – ne visur yra šiltas dušas, tačiau labiausiai higienos uolumą riboja žema oro temperatūra. Todėl dauguma nusprendžia, kad geriau būti nenusipraususiam nei peršalusiam. Dėl to drėgnos servetėlės ten turi labai didelę paklausą.
Kuo aukščiau, tuo mažiau šansų, kad kambariuose bus rozetės. Tokiais atvejais bet kokių prietaisų įkrovimas yra mokamas, kartais gana brangiai.
Mes ir nešikai
Kalbant apie aprangą, reikia būti pasiruošusiems įvairiems orų variantams: nuo vasariško oro pirmosiomis žygio dienomis iki žieminio komplekto, kokį užsivilktumėte Lietuvoje žiemą, esant -15 laipsnių. Tą pačią dieną gali tekti kelis kartus persirengti: ryte mus pasitinka žiema, saulei išlindus – šiltas pavasaris, po pietų pradeda lyti. Kalbant apie batus, kiekvienas turi savų teorijų. Aš pirmenybę teikiu kalnų batams virš kulkšnių, kiti sėkmingai eina su lengvesniais ir žemesniais.
Svarbu, kad batai būtų patogūs, jau patikrinti namuose (nuėję su mumis ne vieną kilometrą), turėtų gerą sukibimą užtikrinantį padą, nes bus ir slidžių akmenų, ir purvo, ir sniego. Man dar svarbu, kad susidūrus bato nosiai ir akmeniui skaudėtų pastarajam, o ne man.
Kalbant apie aprangą, galiu pasakyti taip: net jei dažnai važiuojate į žygius Alpėse, komplektą teks papildyti.
Dar reikės lengvos 30–50 l kuprinės, žygio lazdų, gertuvės ar termoso, žibintuvėlio, akinių nuo saulės ir apsauginio kremo nuo saulės (saulė dideliame aukštyje labai klastinga). Paprastai kelionių organizatoriai labai detaliai nurodo, ko reikia.
Būtiniausi daiktai ir apranga, kurios prireiks, keliauja žygeivio kuprinėje, visus kitus daiktus, sudėtus „duffle bag“ tipo krepšyje neša nešikai (nepainiokite nešikų su šerpais). Jei esate ambicingas, manydamas, kad tikras turistas savo bagažą nešiojasi pats ir kad samdyti nešikus yra negarbė, tai Himalajai labai greitai pakeis nuomonę.
Visų pirma, nešti savo kūną 5000 m aukštyje – jau didelis iššūkis. Antra, vietiniai gyventojai aiškiai sako, kad didžiausia pagalba neturtingai gyvenantiems – tiesiog leisti jiems užsidirbti pinigų. Tad naudojimasis nešikais, kurie būriuojasi Luklos oro uostuose, yra ne išnaudojimas, o duoklė vietos bendruomenei.
Šerpai yra aukštesnė kasta ir, kaip jie sako, atskira tauta. Tai Himalajų gidai, tačiau šerpas – ne tik tas, kuris jums rodo kelią. Per žygį galite pasinaudoti jo patirtimi, pagalba, tai tikrai paslaugūs ir pagelbėti pasiruošę žmonės, galintys daug papasakoti apie kalnus, labai padedantys keliauti tiems, kuriems tikrai labai sunku.
Kelias link Everesto – ne vien kelių dienų žygis. Tai ir laikas su bendraminčiais, šmaikštūs pokalbiai per pertraukas, įvairūs žaidimai vakarais bendrame poilsio kambaryje. Kelionė į EBS visomis prasmėmis labai įdomi ir vertinga patirtis. Ar kartočiau? Būtinai!
