Kukso įkūrimo, augimo ir staigaus žlugimo istorija ypatinga. Iki XVII a. pabaigos tai buvo niekam nežinomas kaimelis. 1662 m. austrų kavalerijos generolas grafas Janas Šporkas čia nusipirko nedidelį dvarelį, kurį netrukus paveldėjo jo sūnus Františekas Antoninas. Šis tiems laikams neįtikėtinai išprusęs žmogus, pastebėjęs gydomąsias vietinių šaltinių vandens savybes, 1695 m. išsiuntė ištirti vandens mėginius į Prahos Karlo universitetą ir po metų gavo teigiamą atsakymą.
Štai tuomet ir atėjo Kukso klestėjimo metas. Grafas F.A.Šporkas pasistatė čia savo rezidenciją ir pradėjo kurti tokį kurortą, kuris savo komfortu ir turtingumu gerokai lenkė kitus tuo metu populiarius kurortus, tarp jų ir Karlovi Varus.
Kukse iškilo puošnus, harmoningas brandžiojo baroko stiliaus architektūrinis ansamblis, neturintis lygių ne tik Čekijoje, bet ir už jos ribų.
Kukso miestelyje statybos vyko 20 metų. Per tą laiką Kukse iškilo puošnus, harmoningas brandžiojo baroko stiliaus architektūrinis ansamblis, neturintis lygių ne tik Čekijoje, bet ir už jos ribų. Buvo pastatyti rūmai, vandens gydykla, hipodromas, svečių namų kompleksas, keletas smuklių, teatras, „filosofų namai“, daugybė ūkinių pastatų bei gyvenamųjų namų tarnams. Visas ansamblis buvo sukurtas pagal vieningą planą, išlaikant griežtą simetriją: kairiajame Elbės krante įsikūrė keturių aukštų rūmai su įspūdingais laiptais, dešiniajame – ligoninė ir Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia.
Žemuma, esanti tarp šių statinių, buvo paversta į didžiulį medžių alėjomis, skulptūromis, fontanais ir mažesnėmis dekoratyvinėmis formomis išdabintą parką.
Deja, įspūdingo ir prabangaus kurorto šlovė tęsėsi tik maždaug 30 metų: 1740 m., praėjus jos dvejiems metams po F.A.Šporko mirties, pakilęs Elbės vanduo per vieną naktį nuplovė dalį šio įstabaus ansamblio. Parkas taip pat buvo nuniokotas. Iš rūmų teliko tik prašmatnūs laiptai, papuošti dviejų Atlantų, laikančių ąsočius, figūromis. Paprastai iš šių ąsočių teka vanduo, tačiau kartą per metus, antrąjį rugsėjo šeštadienį, čia sruvena pusiau fermentuotas vynas (burčakas). Jo galima paragauti. „Pasilinksminimo“ kaina – 200 Kč.
Grafo F.A.Šporko įpėdiniams Kukso kurorto klestėjimas nelabai rūpėjo, todėl sugriuvę pastatai taip ir nebuvo atstatyti. Taip šis ištaigingas kurortas pamažu nugrimzdo į užmarštį. Išliko tik ligoninės kompleksas su Švč. Trejybės bažnyčia, didžiausia Čekijoje baroko stiliaus vaistine.
Sovietmečiu Kuksas buvo visai pamirštas – antireliginė propaganda padarė savo – ant kalno stūksantis ansamblis priminė vienuolyną, ir, nors 1958 m. jis buvo paskelbtas kultūros paminklu, religija nesidomėję arba ją net ir neigę keliautojai jį aplenkdavo.
Kompleksu susidomėta tik 2010 metais, kada keleto entuziastų dėka prasidėjo detali rekonstrukcija. O 2015 m. buvusios Kukso ligoninės durys vėl atsivėrė lankytojams. Tiesa, iki šiol labiau akcentuojamos būtent ligoninė ir vaistinė, o ne bažnyčia: čekai iki šiol yra viena mažiausiai religingų tautų Europoje.
Kukso ligoninė, pastatyta 1719 m., buvo skirta veteranams, dalyvavusiems karuose su turkais, neįgaliesiems bei nusenusiems, vienišiems grafų Šporkų pavaldiniams. Šio didingo ansamblio architektas – italų architektas Džiovanis Batista Aliprandis.
Komplekso ašis – aštuonkampė Švč. Trejybės bažnyčia, kurios požemiuose ilsisi Šporkų giminės atstovai. Komplekso fasadą puošia ištaiginga skulptūrų galerija.
Centrinės figūros – du angelai. Liūdintis angelas ir į dešinę nuo jo stūksančios nuodėmių (Kvailumo, Šykštumo, Pavydo, Ištvirkimo, Apsirijimo, Pykčio, Tinginystės, Nusivylimo, Lengvabūdiškumo, Klastos) alegorijos rodo kelią į nelaimingą mirtį, o kairėje – Palaimingos mirties angelas ir dorybių (Tikėjimo, Vilties, Meilės, Kantrybės, Išminties, Kilnumo, Kuklumo, Darbštumo, Dosnumo, Nuoširdumo, Teisingumo (Susilaikymą simbolizuojanti skulptūra perkelta į vidinį kiemą)) alegorijos. Visa tai – čekų „Mikelanželo“ – Matiašo Brauno ir jo mokinių kūryba.
Tiesa, šios skulptūros – tai kopijos. Originalai, norint išsaugoti juos ateities kartoms, saugomi uždaroje galerijoje komplekso kieme.
Neišvengiamos Mirties tematika dominuoja viso ansamblio dekore. Pagrindinio ligoninės koridoriaus sienos ištapytos Mirties šokį vaizduojančiomis freskomis. Jose skelbiama žinia aiški: mirtis aplankys kiekvieną – karalių ir vyskupą, jūreivį ir smuklės merginą, keliautoją ir artoją.
Švč. Trejybės bažnyčia saugo unikalias medines duris, ant kurių „įsitaisiusi“ giltinė vėl ir vėl primena: „Atmink, kad mirsi“.
Pirmajame ligoninės aukšte XVIII a. veikė bene didžiausia Čekijoje vaistinė, rūpestingai tvarkoma cistersų, vėliau – kapucinų vienuolių. Dabar šiose puošniose, baroko dvasią išlaikiusiose patalpose įkurtas muziejus, kur eksponuojami vaistinėje naudoti distiliatoriai, svarstyklės, terakotinės kolbos dėlėms ir kitiems įdomiems viduramžių „vaistams“, pavyzdžiui, vilkų kepenų ar mumijų milteliams. Išlikusi ir XVIII a. vaistinėlė su homeopatiniais vaistais.
Virš durų puikuojasi vienaragio ragas, kuris, kaip anksčiau tikėta, turėjęs stebuklingų gydomųjų galių. Iš tiesų tai – narvalo (narvalinių šeimos banginis, kūnu panašus į baltąjį delfiną ir Iravadžio delfiną – red. past.) ragas.
Kukso ligoninės kompleksas žavi ne tik įspūdingais baroko meno šedevrais, bet ir neįtikėtinai ramia aplinka. Tai tikra atgaiva nuolat skubančiam šių dienų žmogui.
Sakoma, kad vaistams naudotas žoleles vienuoliai augino patys vidiniame kieme, kuris veikiau primena prancūzišką parką, nei kuklų vienuolyno darželį. Vaistažolių bei kitų žolynėlių lysvės išdėstytos laikantis giežtos simetrijos, paliekant erdvės Matiašo Brauno skulptūroms, fontanui bei takams.
Kadaise skulptūroje virš vartų į darželius buvo įrengtas muzikinis aparatas, iškilmingai sutinkantis lankytojus. Tačiau dabar jo vietoje žioji tuščia ertmė.
Kukso ligoninės kompleksas žavi ne tik įspūdingais baroko meno šedevrais, bet ir neįtikėtinai ramia aplinka. Tai tikra atgaiva nuolat skubančiam šių dienų žmogui. Į atokiai įsikūrusį miestelį dar neplūsta minios turistų, tačiau tikėtina, kad ši situacija greitai pasikeis. Taigi, čia vis dar čia galima praleisti ramų pusdienį, kuris ilgam išliks atmintyje.
