Naktinis skrydis. Pateikiam dokumentus (pasus, skiepus patvirtinančius dokumentus, lėktuvų bilietus). Gauname velnių, kad skiepų dokumentai ne taip pateikiami skrydžius aptarnaujančiam personalui (atspausdintas ES skaitmeninis COVID pažymėjimas ir vakcinos įrašas ant vieno lapo skirtingų pusių, ir pateikiama ne ta pusė, kuri reikalinga). Taip pat aptarnaujantis personalas liepia užpildyti formas dėl Covid-19, nors oficialiame Sakartvelo ambasados puslapyje aiškiai parašytos taisyklės, kad skiepytiems papildomų formų pildyti nereikia. Užpildom, maža ką, gal kas pasikeitę…
Sekmadienio ankstus rytas, leidžiamės Kutaisio oro uoste. Su Covid-19 skiepų dokumentais einame pro patikros postus be jokių papildomų formų tikrinimų. Pamatę skiepus patvirtinančius dokumentus, Sakartvelo pareigūnai palinki gero laiko jų šalyje.
Viešbutyje pamiegame, keliamės, pusryčiaujame ir 10.00 val. išvažiuojame į Svanetijos regioną.
Per pietus privažiuojame Enguri užtvanką, kurios aukštis 271,5 m. Važiuojant Enguri upės slėniu, atsiveria vaizdai i Didįjį Kaukazą ir jo aukštas, snieguotas viršūnes. Neįtikėtina, kai pro pravirus automobilio langus pučia kepinantis vėjas, o žiūrėdamas į snieguotas viršūnes supranti, kad po pusantros dienos gali tekti iš kuprinės traukti pūkines striukes.
Pervažiuojam vieną iš Enguri intakų – Nakra upę. Likus apie 30 min kelio, iš už posūkio atsivėrė vaizdai į Svanetijos kalnagūbrį ir aukščiausią jo viršūnę – Lailą (aukštis 4008 m).
Pasiekiam Iskari kaimelį, esantį 1690 m aukštyje. Apsistojam nakvynės vietoje, šeimininkė Lali informuoja, kad 19.00 val. bus paruošta vakarienė. Turime laiko išjudinti kojas ir pasivaikščioti. Taip ir padarome. Per 1,5 val. pakilom iki 2010 m aukščio maršrutu, kuriuo ryt išeisim į žygį. Stabtelėjom, pailsėjom ir grįžom atgal į nakvynės vietą.
Šeimininkė Lali jau buvo suruošusi vakarienę: jautienos troškinys, keptos bulvės, mčadi (šilta kukurūzų duona), šviežios daržovės, karštas pupelių su ankštimis troškinys, žalio buroko salotos. Vakarieniaujame lauko terasoje ir grožimės mus supančiais kalnais – iš vienos pusės Svanetijos kalnagūbris su Lailos viršūne, iš kitos pusės Didysis Kaukazas su Ušbos kalno viršūne. Ankstyvas atsigulimas šiandien būtinas, ryt laukia ankstus išėjimas į kalnus.
Vakarieniaujame lauko terasoje ir grožimės mus supančiais kalnais.
Pirmadienis
6.00 val. – nesusikalbėjimas su namais. Skambino naktį namiškiai. Kadangi telefonai buvo išjungti, jiems nerimas, klausimas – kas nutiko? Pasirodo, viskas gerai, tik nesulaukę žinių namiškiai nerimavo, skambino, neprisiskambino, nerami naktis buvo… viskas išsisprendė!
Oras puikus, danguje nei debesėlio – kaip birželio mėnesiui (vienas lietingesnių sezonų Kaukaze), tai labai gerai. Dedamės daiktus, pusryčiaujame, išeiname padėkoję nakvynės šeimininkei. Šiandien laukia neilgas atstumas, apie 10 km, tačiau bendras peraukštėjimas: kilimas 1050 m., leidimasis – 900 m.
Kildami iki perėjos turėjome porą statesnių pasikėlimų – kai kuprinės sveria po 22 kg, tai tikrai jaučiasi. Pasikėlę iki perėjos išvydom Didįjį Kaukazą su Bezengi siena prieš akis (Ušba, Tetnuldžio, Shota Rustavelio, Gestolo, Shkara viršūnės).
Pietų metas – traukiam lašinius, svogūnus, duoną, vandenį ir saldainius, gliukozę, riešutus. Ieškome pavėsio, kad bent truputį pasislėptumėm nuo saulės. Randam. Šlaito statumas toks, kad vos galim išsėdėti neslysdami žemyn. Kojos toliau įdarbintos laiko kūną, kad galėtume išsėdėti pasislėpę nuo karštos Kaukazo birželio saulės.
Papietavom, išsiuntėm linkėjimus draugams, sveikindami su žygeivių diena, laikas nusileidinėti į kitą slėnį. Visą laiką prieš save matome žadą atimantį vaizdą – Bezengi sieną, lydi snieguotos kalnų viršūnės. Nuovargis jaučiasi, karštis daro savo – gerai, kad vandens galime prisipilti iš tekančių kalnų upelių. Atgaiva!
Nors ir leidžiamės žemyn, sustojimai dažnėja, pradedam svarstyti nakvynės vietos variantus. Pamatom slėnyje kaimelius, artėjam prie civilizacijos. Išeinam iš tako ir judam žemyn žydinčia Kaukazo pieva. Vienas, du, trys – palapines statom čia! Nors Svanetijoje nėra rekomenduojama įsikurti kaimų ar miestelių prieigose, surizikuojame.
Visą laiką prieš save matome žadą atimantį vaizdą – Bezengi sieną, lydi snieguotos kalnų viršūnės.
Palapinė pastatyta, vandens atsargos papildytos, kuriame benzininį degiklį, ruošiama vakarienė. Nueita 15 kilometrų. Kaip pirmai dienai – labai gerai. Vakarienė suvalgyta. Poilsiaujam. Dangus po truputį niaukiasi, bet tikėdami, kad geras oras nepabėgs nuo mūsų, einame ilsėtis.
Antradienis
Ankstyvas rytas, keliamės 6.00 val. Oras puikus, vakarykščiai debesys mūsų nepasiekė. Verdam košes, arbatą, prausiamės Kaukazo ledynų upelyje, dedamės palapinę ir judam.
Nusileidžiam iki Mazeri kaimelio, prisipildom vandens atsargas mineralinio vandens šaltinyje. Taip, tikrai gazuotas mineralinis vanduo bėga iš šaltinio. Kertame slėnį ir pradedam pakilimą į Didžiojo Kaukazo kalnus.
Taip, tikrai gazuotas mineralinis vanduo bėga iš šaltinio.
10.00 val. – stabtelim atsigerti. Vytas: „Eik tu sau... (originalus palinkėjimas eiti į tualetą)“. Tadas: „Koks sau? Vaikų kelias... va rytoj bus bekelė, nuobyrynas ir sniegas. Va rytoj bus kelias…“ Judam toliau.
10.40 val. – stabtelim. Aukštis 1900 m virš jūros lygio. Mindaugas: „Kažkaip keista, antrą dieną apie koroną nieko negirdim. Atrodo, kad to pasaulyje ir nėra“. Dar minutę atsipučiam ir kylam... Paaiškėjo, kad šiandien pasikelti turim iki nakvynės vietos – 2900 m aukštyje. Bus linksma!! Karštis ir svoris ant pečių vargina.
11.35 val. trumpas sustojimas. Vienam iš mūsų sunku. Aukštis 2200 m. Laikas logiško, kad ir sunkaus sprendimo priėmimui. Vienam iš mūsų teks leistis žemyn, šiandien per sunku. Išsidalinam reikalingus daiktus. Mes į viršų, o jis žemyn. Sveikatos negadinsim, susitiksim Mestijos miestelyje po dviejų dienų. Gaila, bet taip jau kalnuose būna.
13.00 val. stojam pietauti, aukštis apie 2500 m. Pasikėlimas buvo status, pavėsio jokio, saulė zenite, prakaitas bėga, nespėjam gerti vandens. Radom apleistas kalnų trobas (tikriausiai piemenų). Pavalgom. Trobose – metalinės spyruoklinės lovos. Pavalgius pasislėpti nuo saulės ir ištiesti kojas – tikras rojus! Ilsimės. 14.00 val. turim kilti ir eiti, lieka apie 500 m vertikalaus pasikėlimo į viršų.
Vienam iš mūsų teks leistis žemyn, šiandien per sunku.
15.30 val. – įsitikinam akinių nuo saulės pardavėjos patikinimu, kad akiniai nuo saulės nerasoja – jie tikrai nerasoja, nes prakaitas bėga ir per stiklus, ir per rėmelius. Aukštis – 2700 m virš jūros lygio. Savo pusėje sutinkame piemenis, kurie, pasirodo, šiandien atginė karvių bandą į kalnus ir paliks visam šiltajam sezonui iki vėlyvo rudens. Pavaišina… ne tik skania tradicine duona su mėsa, daržovėmis, bet ir pila tradicinio gėrimo – čiačia…
Vienam iš mūsų tenka aukotis ir neįžeisti šių kalnų šeimininkų. Labai gerai, kai žinom, kas gali laukti, sakom: „posliednij“ (rusų kalboje – „paskutinis“). Nors kalniečiai ir bando derėtis: „tolko odin“ (rusų kalboje – „tik vieną“), mes nenusileidžiame ir laikomės savo: „posliednij“! Viskas gerai, išsiskyrėm su šypsenomis, vietiniai palinkėjo gero kelio!
2890 m aukštyje sutinkame ukrainietį ir kirgizą – rimti vyrai, sulipo dviese į Ušbos kalno viršūnę, o dabar leidžiasi žemyn. Dvi savaites laukė tinkamo oro, nes visą laiką lijo. Patys stebėjosi, kai sužinojo, kad tik prieš dieną pradėjome žygį ir su tokiu puikiu oru. Panašu, kad būsim „pagavę tinkamų orų langą“ (kalnų turistų pasakymas).
16.30 val., aukštis 2920 m. Vieta stovyklavietei prieita. Ta proga visi pasidaliname visą kelią neštas vytintas dešreles. Kokios laimės akys pas visus! Galima sakyti – pavargę, sunku, bet niekam neįdomu, nes dar laukia įsikūrimas, palapinės pastatymas, vakarienės pasidarymas ir tik tada poilsis aukštai Kaukaze.
Panašu, kad būsim „pagavę tinkamų orų langą“.
19.30 val. pavakarieniauta, košė su mėsos konservais suvalgyta, arbata su riešutais ir razinomis desertui... Nurimo kalbos, kiekvienas iš mūsų pasiliko su savimi: kas žiūri į kalnus, kas į žemai slėnyje pasilikusį kaimą, kas guli prieš vakarinę saulę. Susitvarkom lauko virtuvę, pasiruošiam rytojaus pusryčiams vandens, persižiūrim maisto davinius ir lendam į palapinę ilsėtis.
Sinoptikai žada lietingą naktį, o mums tai nelabai tinkama prognozė – rytoj laukia nuobyrynas iki Gulichala Vierchnie perėjos ir kilimas sniegu iki perėjos link Chalat ledyno, o vėliau – ledynas. Rytojaus maršrutas iki galo neaiškus, nes nežinome, kaip atrodo ėjimo sąlygos už perėjos… Bet rytas už vakarą protingesnis, o ir sinoptikai kartais klysta. Ryt kelsimės anksčiau, o dabar – ramaus poilsio.
Trečiadienis
Ankstus rytas, 5.00 val skamba žadintuvas. Be didelio vargo išjungiam, nes naktis ne visai miegota: tikras kalnų vėjas spaudė palapinę prie žemės, o ir lietus barbeno į ją. Keliamės, šiandien laukia sunkiausia diena, reikia anksčiau išeiti. Tikriausiai, nešim mažiau daiktų kuprinėse: šilti ir nuo vėjo rūbai, kepurės bus panaudotos ant savęs. Bent jau taip atrodo ryte. Judam.
9.30 val. sunkiai, nuobyrynu, bet pasiekiam Gulichala Vierchnie perėją, 3300 m virš jūros lygio. Oras puikus, saulė šviečia, bet vėjas – kalnų. Pasiekę perėją ilsimės, atsistoti nesinori. Traukiam apraišus, virvę (50 m ilgio), darom ryšį – į apraišuose esančius karabinus, segame virvės mazgus ir susirišę, saugodami vienas kitą, per kalno keterą judame link Chalat ledyno.
Vaizdai įspūdingi, vėjas po truputį rimsta, pasiekiame sniegą ir tikslinamės, ar tikrai praeinamas mūsų pasirinktas maršrutas, ar nereikės suktis atgal, nes sniego tikrai nemažai. Viskas gerai, 10.30 val. stovime ant perėjos virš ledyno.
Pagal turimus žemėlapius, reikėtų į ledyną leistis dešiniu slėnio šlaitu, bet pagal tai, ką matom gyvai – dėl stačių sniego sienų, tai yra neįmanoma. Vienintelis kelias – traversuojant leistis per šlaito vidurį. Taip ir darom, 11.00 val. pradedam leistis Chalat ledynu…
Kaip Kaukazo kalnai, taip ir šis ledynas – didžiausias kokiu yra tekę eiti. Uždaru (padengtu sniegu iš viršaus) ledynu baigiam eiti 14.30 val., bet ledynas nesibaigia, ir toliau judam atviru ledynu – kai sniego nebėra, lieka tik sąnašos ant po mūsų esančiu ledynu.
Kaip Kaukazo kalnai, taip ir šis ledynas – didžiausias kokiu yra tekę eiti.
16.10 val. atviras ledynas maišosi su nuobyrynu, Kaukazo nuobyrynu. Tadas įspėja: „Visi gyvi!“ (pasakymas apie akmenys, kad visi judantys, nėra nei vieno stabilaus, todėl dedant kojas, reikia labai saugotis). Labai rimta!
Iki 18.00 val. nesutikom nei vieno žmogaus. Tiesą pasakius, būtų buvę keista jei būtume sutikę. Tik ereliai virš galvų suka ratus. Baiginėjam išeiti nuo ledyno. Atsisukam dar kartą pažiūrėti į paliekamą ledokritį ir matom! Mus palydinti Kaukazo snieginis leopardas (melanistas)! Juodas. Išdidžiai palydi mus iš savo valdų.
Mindaugo komentaras: „Dabar jūs esate beveik šventieji, nes šis gyvūnas labai retas ne tik Kaukazo kalnuose, bet apskritai jį sunku sutikti laukinėje gamtoje“. Mindaugo pasakymu ir patirtimi nedvejojame – tai žmogus, kuris visą savo gyvenimą užsiima su gyvūnais, yra Salantuose įkurto M. Ivanausko zoologijos sodo vadovas.
Šis gyvūnas labai retas ne tik Kaukazo kalnuose, bet apskritai jį sunku sutikti laukinėje gamtoje
18.40 val. paliekam ledyną ir eidami iš ledyno ištekančios upės pakrante, ieškome vietos nakvynei.
19.00 val. šios dienos žygis baigtas. Praėjom 16,9 km, kilom 528 metrus į viršų, aukščiausias taškas beveik 3500 m, nusileidom 1478 metrus, bendras peraukštėjimas – 2006 m. Stovyklavietę įsirengsime 2000 m aukštyje virš jūros lygio.
Ar buvo sunku? Sunku pasakyti, nes šios dienos žygyje sukilęs adrenalinas (pagalvojus apie saugumą, apie draugų sveikatą) privertė pamiršti kuprinių svorį ir skaudančias kūno vietas. Kad kuprinės nelengvos, atsiminėme netoli stovyklos paskutinėje poilsio stotelėje. Nors kalnų upė ir šniokščia labai garsiai, po vakarienės miegosim ramiai.
Ketvirtadienis
Kadangi vakar buvo rimta diena, ketvirtadienio rytą leidžiam sau pamiegoti iki 6.00 valandos. Keliamės, ruošiam pusryčius: „Mindaugai, ką tau pusryčiam: košę užpilti ar lašinių?“ Mindaugas: „Šiandien kažkaip neturiu apetito, vakar gavom nemažai krūvio, nenoriu valgyti“…
Iš tikrųjų kalnuose ir dėl aukščio, ir dėl fizinio krūvio, būna, kad dingsta apetitas. Bet reikia pasistengti, bent truputį kažką suvalgyti, kuprinės nelengvėja, o ir grįžti reikia. Užkandam, susidedam daiktus ir 7.30 valandą paliekam paskutinę šio žygio nakvynės vietą.
Iš tikrųjų kalnuose ir dėl aukščio, ir dėl fizinio krūvio, būna, kad dingsta apetitas.
Leidžiamės iš 2000 m aukščio į Mestijos miestelį. 10.00 val. pamatom Mestijos Svanų bokštus. Miestelio aikštė už 1,5 km. Kalnus, alpines pievas, perėjas, ledyną ir riedulynus palikom už nugaros.
Per kelias dienas patyrėme Kaukazo kalnų įvairovę, keliavimo pėsčiomis privalumus ir dar kartą įsitikinome dainos žodžiais: „ten nenugabens joks liftas ar malūnsparnis, ten nereikšmingi jokie svarbūs dokumentai, ten, mano drauge, gali nueiti tik pėsčiomis ir su kuprine…“ (iš rusų kalbos).
Grįžtame trumpam į civilizaciją, pailsime ir penktadienio rytą keliaujame į Imereti regioną. Taigi, kelionės Sakartvele, antroji dalis – visai netrukus!
