Šis išskirtinis atmosferinis reiškinys gavęs ir pavadinimą – Katatumbo žaibavimas (Relámpago del Catatumbo). Ten, kur upė įteka į ežerą, 140–160 kartų per metus naktimis kyla audros, trunkančios po 10 valandų per parą. Dangus blyksi kone nuolat – per valandą žaibai plyksteli net ir 280 kartų.
Audros čia siaučia tiek, kiek žmonės pamena. Vietovė vadinama labiau įelektrinta vieta pasaulyje ir net yra įrašyta į Guinnesso pasaulio rekordų knygą.
Katatumbo žaibavimas aprašytas dar 1597 m. Lopės de Vegos poemoje „La Dragontea“. Joje aprašomas 1595 m. mėginimas naktį užimti Marakaibo miestą, tačiau sero Franciso Drake'o planus sugriovė prasidėjusi audra. Dangų nutvieskę žaibai išdavė miesto gynėjams užpuolikų pozicijas.
Panašiai nutiko ir 1823 m., kai per Venesuelos Nepriklausomybės karą ispanų laivus apšvietė žaibai, ir Simono Bolivaro laivynas mūšyje pasiekė pergalę.
Žaibai, kurie matomi iš 400 km atstumo, yra tokie dažni, kad jie net tapo priemone laivų navigacijai. Tarp jūreivių ši vieta žinoma kaip „Marakaibo švyturys“.
Įdomu tai, kad tokia įspūdinga audra paprastai yra stebėtinai tyli, be griaustinio – kadangi žaibai trankosi iš debesies į debesį, toli nuo žemės, maždaug 5 km aukštyje.
Daug metų nebuvo žinoma, kodėl būtent ši teritorija yra tokia žaibuota. Buvo keliama teorija, kad tinkamas sąlygas sukuria pelkių išskiriamos metano dujos, susimaišiusios su audros debesimis, ateinančiais nuo Andų. Dabar mokslininkai teigia, kad žaibavimą lemia reguliariai iš Karibų ateinančios žemos oro srovės. Ežerą ir jį supančią lygumą čia iš trijų pusių apsupa Andų kalnai, sustabdantys oro masių judėjimą. Tada kyla statmenos oro srovės, sukeliančios elektros įtampą ir žaibavimus.
Audringiausias metas būna spalį, o mažiausiai žaibų pasitaiko sausį ir vasarį.
