Neipidas – sostinė dykynėje
Mūsų kelionės planai pakrypsta taip, kad tenka užsukti į naująją šalies sostinę – Neipidą. 2005 metais be jokios akivaizdžios priežasties ir be jokio paaiškinimo tuometinė vyriausybė tiesiog perkėlė Mianmaro sostinę iš Jangono į skubiai tyrlaukiuose pastatytą naujutėlaitį miestą.
Neipidas yra unikali sostinė ne tik Pietryčių Azijoje, bet galbūt ir visame pasaulyje. Miestas iš esmės yra laukuose išsibarstę griozdiški pastatai (erdvės daug, todėl nesismulkinta – kiekvienos įstaigos pastatas – lyg rūmai), jungiami tuščių greitkelių. Gyvenamiesiems namams ir prekybai skirta viena zona, viešbučiams – kita.
Atstumai Neipide labai dideli, pastatų gabaritai – taip pat. Gyventojų tankis čia labai mažas tokiai plačiai erdvei, todėl miestas visada atrodo lyg kokios ateivių invazijos iššluotas, o naujutėlaičių greitkelių pakraščiais vaikštinėja puslaukinės ožkos ir karvės.
Spėju, kad, siekiant naujam miestui suteikti patrauklumo ir gal net tarptautinio žinomumo, čia buvo sukurta keletas ambicingų, vėlgi grandiozinių lankytinų objektų: botanikos sodas su visų Mianmare augančių augalų pavyzdžiais, didžiausias šalyje zoologijos sodas, karo technikos muziejus, sporto kompleksas ir pan. Traukos centrais jie kol kas netapo, lankytojai retai teužsuka, ir kol kas jie tėra neprotingo lėšų švaistymo pavyzdys.
Neipidas neskirtas ir nepritaikytas kuprinėtojams, todėl čia nėra nakvynės namų, užtat gausu didelių ir dažniausiai nekukliai pavadintų (pvz., The Famous Hotel ar The Best Golden Dream) viešbučių, skirtų oficialiems svečiams. Mūsiškiame mus labiausiai pradžiugino puikus aptarnavimas, erdvus kambarys ir nedidelio ežerėlio dydžio baseinas; visa tai – tik už vos didesnę nei nakvynės namų kainą.
Jangonas – tarp praeities ir ateities
Tikrasis Mianmaro kultūrinis ir ekonominis centras buvo ir tebėra Jangonas – didžiausias ir dinamiškiausias šalies miestas, kuris, pasikeitus politinei santvarkai, taip pat sparčiai keičiasi.
Vaikštinėti Jangono gatvėmis – lyg skaityti miesto metraštį: čia vieni šalia kitų stūkso ir apgriuvę nuo britų imperijos laikų likę kolonijiniai pastatai (labai įspūdingas – buvęs Sekretoriatas, masyvi, dabar rekonstruojama struktūra), ir pagodos, ir mečetės, netikėtai daug bažnyčių, ir vienas kitas modernus stiklinis pastatas, ir liūdnai atrodantys purvini apgriuvę daugiabučiai. Gausybė nuolat pilnų arbatinių (tea houses), kuriose, panašu, vyrai leidžia visą laisvalaikį (moterų nepastebime), ir, žinoma, daug daug gatvės maisto.
Atrodo, kad Jangone nuolat valgoma – nuo ryto iki vakaro palei gatves rikiuojasi ant nešiojamų viryklių vis kažką gaminančios moterys. Toks maistas dažniausiai aštrus, riebus (daug kepama) ir labai pigus – greitai įprantam, kad pietūs gatvėje atsieina 1,5–2 eurus. Trūkumai – mažai įvairovės (daug ryžių ir vis tie patys pagardai), na, ir abejotini higienos standartai. Čia tenka kliautis sveika nuovoka – įtartinai atrodančius, musių nutūptus delikatesus aplenkiam ir kol kas mums sekasi – pilvo negalavimų išvengiam.
Užsieniečių Jangone nedaug, todėl natūralu, kad sulaukiame daug dėmesio. Mus, o dar dažniau – mūsų šviesiaplaukius vaikus vis apspinta kartu nusifotografuoti norinčių gerbėjų būreliai. Vaikai netrukus pavargsta ir ima skųstis – „Kodėl visi į mus žiūri? Kodėl fotografuoja?“. Aš suprantu vietinių smalsumą – mes jiems tokie pat įdomūs, kaip ir jie mums, ir nuotrauka už nuotrauką man atrodo sąžiningi mainai – nebekamuoja įkyrios turistės kaltės jausmas, kai prašausi į kadrą su vienuoliu ar krepšius pinančia tetulyte.
„Kai čia atsikrausčiau prieš šešerius metus, nebuvo nei tiek prekybos centrų, nei tokio restoranų ir kavinių pasirinkimo“, – sako mūsų atsitiktinai sutikta anglų kalbos mokytoja Jangone dirbanti amerikietė Liz. Jos teigimu, Jangonas labai skiriasi nuo likusio Mianmaro – miestas sparčiai modernėja. Vis dėlto mums akivaizdu, kaip jis skiriasi ir nuo daug kosmopolitiškesnių kitų Pietryčių Azijos sostinių.
Ir vyrai, ir moterys čia tebedėvi tradicinį Mianmaro drabužį longyi – ilgą susiaučiamą sijoną, vyrai gąsdina „kruvinomis “ šypsenomis – tai nuo nuolatinio betelio lapų kramtymo paraudusios seilės ir sugedę dantys, o moterys vaikšto išsitepusios veidus keistu geltonu moliu. Vėliau sužinome, kad tas „molis“ – tai iš thanaka augalo sulčių gaminamas kremas, jis saugo odą nuo saulės, vabzdžių įgėlimų, turi dezinfekcinių ir maitinamųjų savybių, žodžiu, tikras sveikatos ir grožio šaltinis. Mianmarietės tepasi thanaka nuolatos – atrodo, lyg nepateptu veidu jaučiasi kaip nuogos – ir mielai dalijasi thanaka su manim, smalsia užsieniete.
Įspūdingiausias Jangono lankytinas objektas – Shwedagon pagoda, didžiausias ir svarbiausias religinis statinys visoje šalyje. Jos beveik 100 metrų aukščio auksu dengtas kupolas su deimantais puoštu smaigaliu – tikrai įsimintinas reginys, o mažesnėse pagodą supančiose šventyklėlėse, koplytėlėse ir paviljonuose nuolat tiršta žmonių – čia jie meldžiasi, ilsisi, valgo, fotografuojasi asmenukėms ir aukoja aukas Budai. Populiariausios aukos – gėlės, saldumynai ir bananų kekės.
Gera vieta įsigyti suvenyrų, ar bent jau pasidairyti – Bogyoke Aung San turgus. Mianmaras garsėja brangakmeniais ir papuošalais iš agato, turguje yra atskiras skyrius, kur pardavinėjami vien agato dirbiniai. Kiti populiarūs turistams siūlomi suvenyrai – tekstilės dirbiniai, arbata, prieskoniai. Galima derėtis.
Jangone yra keletas ežerų, kuriuos supantys parkai – tikra atgaiva pavargus nuo didmiesčio triukšmo ir skubos. Arčiausiai centro esančiame Kandawgyi ežerėlyje plūduriuojantis prabangus restoranas-valtis Karaweik Palace – dar viena Jangono įžymybė, jį puošia didžiulės paauksuotų ančių skulptūros – kičas, bet įspūdingas. Šalia esančiame parke aptinkame lyg ir neveikiantį, bet neuždarytą apžvalgos bokštą su apleista kavine viršuje – kažką šlavinėjanti valytoja mums svetingai pamoja užeiti ir lipti viršun bei apžvelgti miestą.
Jangonas plyti, kiek akys užmato, vėliau dar įspūdingesnį vaizdą pamatome nuo vieno iš naujų dangoraižių stogo – čia įsikūręs kokteilių baras lankomas beveik vien turistų, nes mums nedidelės kainos vietiniams yra neįkandamos. Naktinis gyvenimas Jangone neklesti, bet keletą barų ir diskotekų galima aptikti. Jose lankęsi keliautojai įspėja, kad neišvengiamai teks susidurti su klestinčia prostitucija. To nei paneigti, nei patvirtinti negalim, nes skubam atsisveikinti su spalvinguoju Jangonu ir traukiam į šiaurę – mūsų laukia karališkasis Mandelėjaus miestas ir įspūdingieji Bagano griuvėsiai. Apie juos – kitame pasakojime.
