Beteisė zona
Asociacija – likę nešvarūs narkotikų valdovo Pablo Escobaro pėdsakai, FARC veikla (Kolumbijos ginkluotieji revoliucionieriai, kurie, atrodo, vėl bunda), neoficialių grupuočių bei visokio plauko nusikaltėlių siautėjimas, plėšikavimas. Tai teritorija, visai neseniai gyvenusi ir dar kartais tebegyvenanti be jokių įstatymų, teisių, policijos, administracijos ir t.t.
Čia gresia bet kas – žmogžudystė, dingimas be žinios, įtraukimas į narkotikų platinimą. Ne šiaip sau gidas nuolat šūkčiojo: „Tik neatsilikit nuo grupės, neikit gatve, visi ant šaligatvio!“ Čia pirmąkart lankydamasis ne viską gali lengvai perprasti.
Vilionė į kruviną darbą
Komuna 13, sritis didžiulio miesto kalvose, dar visai neseniai buvo itin palanki paramilitarinei milicijai atsirasti. Jauni, neišsilavinę vaikinai buvo viliojami į miliciją ginklais, uniforma, pinigais, ateities perspektyvomis. O patekę į grupuotę iš jos neištrūkdavo. Būtent tai patyrė ir mūsų gidas Leandro Romanas, kuris gyveno ir iki šiol tebegyvena viename iš namų Komuna 13 rajone.
Vyriškis daug ką ištvėrė. Siūlomas darbas, atlyginimas viliojo, tačiau greitai jam buvo įsakyta į miliciją įtraukti ir kitus šeimos narius bei draugus, o jei kuris išdrįstų pasipriešinti, nušauti. Laikai neramūs – kulminacija teroro, narkotikų klestėjimo Kolumbijoje. Būtent čia kūrėsi narkotikų platinimo ryšiai, besidriekiantys iki JAV, Kanados, Europos... Mūsų gidui teko apsispręsti: milicija ar verčiau skurdas, vargdienio dalia.
Šiandien šiame rajone aukštyn–žemyn marširuoja puikus eskalatorius, kuriuo Leandras, prisitaikęs naują, oficialiai įteisintą gido profesiją, pakvietė mus pasivažinėti ir pasidairyti po šį legenda tapusį rajoną… Nors, beje, ir šiandien jis nepataria čia vieniems, ypač vakarais (sutemsta gana anksti – 18 valandą) vaikštinėti.
Rajonas, susijęs su P.Escobaru
Kodėl? Nors ir dedama daug pastangų, vis tik Kolumbijos teisėsaugai, politikams nepavyksta iki galo „sukultūrinti“ šio rajono, įsikūrusio miesto, kuriame gyvena netoli trijų milijonų gyventojų (sunku patikėti, kad maždaug tiek pat gyventojų gyvena Lietuvoje), aukštumose. Visa ši kalvotoji Medeljino zona, kurioje tarsi prisodinta mažų žydrais stogais namelių, neretai pačių gyventojų pasistatytų, vis dar žinoma kaip sunkių nusikaltimų zona, izoliuota nuo miesto centro.
O kadangi Medeljinas tampriai susijęs su Pablo Escobaro vardu – jis čia gyveno, čia kūrė savo narkotikų verslą – miestas garsėjo kaip pavojingiausias pasaulyje. Padėtį Komuna 13 rajone apsunkindavo statūs, fiziškai sunkiai įveikiami kalnai, ištrupėję, slidūs lietui lyjant laiptai, vedantys į viršų…
Įkaitais tapę kalnų gyventojai
Daug pastangų, nors tam nepritarė didžioji kaimynė JAV, dėjo Kolumbijos armija, ketindama atkurti teisingumą, atgrasyti narkotikų rėmėjus, deja, kariškių veikla bei „pagalba“ pasireiškė egzekucijomis bei areštais. Nuožmus karas su baisiais padariniais (gaisrai, žmogžudystės, iki šiol kai kurios vietovės vadinasi, pvz., „6 kaimynai“) tarp milicijos bei įvairių sukarintų grupuočių, o vėliau ir tarp įsitraukusios kariuomenės vyko nuo 1980–ųjų. Kalnų gyventojai dėl karinių jėgų kontroliuojamos teritorijos buvo tapę tarsi įkaitais - nei atvykti, nei išvykti... Per šį laikotarpį žuvo, mirė, dingo daugiau nei 2000 žmonių.
2002 metais spalio mėnesį šiame rajone Kolumbijos kariuomenė, siekdama zoną paversti teisėta, įvykdė liūdnai išgarsėjusią operaciją „Orion“. Operacijos metu žuvo daugybė žmonių: ir vadinamųjų „teismo vykdytojų“, ir besipriešinančių vietinių šio rajono gyventojų. Daugybė žmonių visiems laikams tiesiog dingo be žinios, daugybė buvo sulaikyti, vyko daug neteisminių egzekucijų, konfiskuota ginklų ir sprogmenų. Vis dar pasipildo dingusių asmenų sąrašas bei randama nenustatytų aukų statybinių medžiagų sąvartynuose, kurie veikia ir kurių valdžia nesirengia uždaryti.
Gyvieji liudija
Ne atsitiktinai aukoms atminti miesto centre yra įkurtas muziejus Casa de la Memoria. Jame daug dokumentinės bei vaizdinės medžiagos apie smurto ir narkotikų klestėjimo laikotarpį iki pat P.Escobaro žūties. Muziejus buvo įkurtas 2006 metais Medeljino merijos biuro „Pagalba aukoms“ iniciatyva – siekiant ieškoti dialogo tarp visų jėgų, kad kuo greičiau būtų suprastas, įvertintas ir visiems laikams įveiktas ginkluotas konfliktas bei smurtas Medeljine, visame Antiokijos regione, visoje Kolumbijoje.
Būtent šioje vietoje, šio prieštaringo miesto širdyje, ginkluoto konflikto prisiminimai turi ir fizinę, ir simbolinę reikšmę. Čia daug dingusių žmonių foto nuotraukų, daug gyvų liudytojų pasakojimų. Jaunai kartai objektyviai pateikiama dokumentinė medžiaga, skaičiai bei faktai ir tuo pačiu šaukiamasi vilties bei ieškoma išeičių. Patikima išeitis – per kultūrą – švietimą, mokslą, gamtą, muziką, literatūrą – per visa tai, kuo iš tikrųjų turtinga Kolumbija ir ko ji trokšta. Kiekvienas gyvas liudytojas skelbia: „Mes esame gyvi prisiminimai, budėkite, kad visa tai nepasikartotų.“
Kalnai artėja prie centro
Neilgai trukus po baisių žudynių valstybiniu mastu buvo kuriama programa, siekiant sumažinti aukštuminių rajonų atskirtį nuo centro. Pirmiausia pasirūpinta susisiekimu – milijoninis miestas Medeljinas, turintis dvi pagrindines metro linijas, šiandien „įkopia“ ir į kalnus, į skurdesnes apylinkes. Funikulieriai (lyno keltuvai) iš metro stočių kas keliolika minučių kyla į viršų bei leidžiasi žemyn, stabtelėdami įvairiose stotelėse kalno papėdėje.
Taip pat į viršų ir žemyn galima keliauti nieko nekainuojančiu elektriniu eskalatoriumi (elektriniais 384 metrų ilgio laiptais, kainavusiais 3,5 milijono JAV dolerių). Šios susisiekimo priemonės sutaupo žmonėms, išsirengusiems į darbą, net kelias valandas, be to, kalnų zonos šiuo metu žymiai saugesnės vaikštinėti.
Iš pradžių miestas gąsdino
Europiečiams, atklydusiems į šį milijoninį miestą, sunku suvokti šią tautos tragediją, kurią galima palyginti nebent su karo metų baisumais... Vos įvažiavom į Medeljiną, GPS neteisingai mus nukreipė būtent į patį pavojingiausią kalnų rajoną. Patyrėme šoką: gatvės siauros, mašinos bei daugybė motociklų grūdasi, vairuotojai išlipę iš transporto priemonių ypač stačioje nuokalnėje patys reguliuoja mašinų srautus, šūkaliodami vieni ant kitų, aiškindami, kaip ir kur kuris turi sukti, visa tai lydi baisus triukšmas – rėkavimai, šauksmai, pyktis, plius iš neaiškių barelių tranki, iš proto varanti muzika…
Taip mus pasitiko šis miestas. Tik nusileidę į visiškai kita kokybe pasižymintį centrą, laimingai pasiekėme savąjį pastat1, kuriame planavom apsigyventi.
Vaikščiodami su gidu vėl prisiminėme pirmąją dieną šiame mieste, nes lijo, šlapiu, siauru, tik vietomis asfaltuotu keliuku ne vienas automobilis slydo atbulomis žemyn, taip ir neužkilęs į kalną. Lietui nesiliaujant, įsitaisėme gido pažįstamos moteriškės namelyje, kuri išvirė kavos, o po kiek laiko kita šeimininkė pasiūlė pačios sukurtų gana keistų ledų – geltoni kukurūzų spurgeliai buvo apšlakstyti cukrumi.
Grafičiai skelbia viltį
Šiame kalnų rajone apstu gatvės meistrų darbų ant namų sienų, kuriuos, aišku, fotografavome. Tikrai nesu tokio gatvės meno gerbėja, bet negeliu negerbti dailininkų tikslo – freskose kalbama taikliais simboliais, temomis (imigracija, technologija, taika, atmintis, darbas), naudojamos stiprios spalvos, pavyzdžiui, mėlyna – vilčiai išreikšti.
Figūruoja įvairių tautybių, įvairių laikotarpių veidai, įtraukti ir gyvūnai – štai bitės įkūnija virsmą. Arba skruzdėlės – bendro darbo simbolis. Taip pat atkurti tam tikrų asmenybių, net nužudytų vaikų veidai...
Kai kurie iš šių, dažniausiai labai jaunų, menininkų buvo nužudyti. Kai kurie, kaip ir kiti Medeljino gyventojai, sugebėjo laiku išsiveržti iš šalies (iš viso išvyko apie 15 proc. Kolumbijos gyventojų).
O Leandras linksmai sveikinosi su vietiniais, kai kam plodamas per petį, jis čia saviškis, visų pažįstamas… Prisiminiau Kolumbijoje gyvenančios lietuvės Laimos Didžiulienės (dainininko Jurgio Didžiulio močiutės; apie ją – atskirame straipsnyje) žodžius, pasakytus atsisveikinant: „Gyvendamas tarp vilkų, išmoksti, kaip reikia gyventi, elgtis”…
