Akimirksnis, ir mes kitoje stiklinių durų pusėje. Pradedame nuo oficialaus susipažinimo, nes lig šiol bendravome tik socialinėje erdvėje. Pirmosios akimirkos nejaukios, kai nežinai, kaip pradėti pokalbį, bet Davidas, pasitikęs mus su didele šypsena, ilgai nelaukęs kviečia mus leistis į pasivaikščiojimą po Hanojų, kuriame skaičiuojame paskutines valandas.
Neriame į Vietnamo sostinės gatves, mėginame išvengti motorolerių galybės ir pradedame klausimų–atsakymų maratoną. Apie miestą, apie žmones ir, žinoma, apie Davidą. Jam – 23-eji, jis ką tik baigė ekonomikos studijas universitete ir svajoja dirbti šioje srityje. Tik pripažįsta, jog nėra taip paprasta gauti gerai apmokamą darbo vietą. Nors žinių ir įgūdžių jam netrūksta, tačiau konkurencija didžiulė. Tačiau yra vienas būdas, kaip konkurentus įveikti – anglų kalbos mokėjimas. Gebėjimas puikiai komunikuoti anglų kalba yra raktas į laimingesnę ateitį. Tad kalba yra viena iš priežasčių, kodėl Davidas leidžiasi į pasivaikščiojimus. Jis mums, keliautojams, parodo miestą, o mainais gauna galimybę kalbėtis. Puikus sandėris abiems pusėms!
Stabtelėjame prie vieno iš pastatų senajame Hanojaus kvartale, ir Davidas mūsų klausia, ar per savo kelionės dienas jį pastebėjome. Nudelbę akis, prisipažįstame, kad jį praėjome net keletą kartų, bet nei akimirkai nestabtelėjome. Davidas nudžiunga ir papasakoja mums, kad šis namas yra tradicinės statybos, būtent taip namai atrodė, kuomet šalį valdė prancūzai.
Čia užduodu ilgai mane kankinusį klausimą – kodėl dauguma namų Vietname tokie siauri ir kylantys į viršų? Tokių niekur kitur nesu mačiusi. Ir gaunu atsakymą, kad viskas dėl žemės mokesčių, kuriuos buvo įvedę taipogi prancūzai. Kuo mažiau žemės užima tavo namas, tuo mažesni ir mokesčiai, o į viršų namas gali stiebtis kiek tik tau norisi. Pastebime, kad kaupiasi lietus, tad skubame vidun ir ten jau kalbamės apie šeimą ir jos modelį Vietname.
Vos tik patekus į namo vidų, esame mokinami, kaip peržengti slenkstį. Namai Vietname – tai tvirtovė, apipinta savitais prietarais ir tikėjimais, tad būtina jų laikytis. Davidas papasakoja, kad vietnamiečių šeimoms valgymas drauge yra itin svarbus – jei šeima negali susėsti drauge visiems dienos patiekalams, tai bent jau vakarienę privalo valgyti drauge. Vakarienės metu yra aptariami dienos įvykiai, nutikimai ir darbai.
Davidas pabrėžia, kad tradiciškai už maisto ruošimą yra atsakinga kiekviena mama. Jos rūpinasi ne tik maistu, bet ir tradicijos valgyti drauge išsaugojimu. Ypač šiomis dienomis, kai seniai nusistovėjusios tradicijos dėl kintančio gyvenimo tempo ima keistis, moterys turi sugalvoti, kaip visus sukviesti drauge. Tai darosi vis sudėtingiau didžiuosiuose miestuose. Davidas prabyla apie savo šeimą. Apie itin tvirtus ryšius, kurie yra kuriami iš kartos į kartą.
Jis gimė ir augo mažame kaimelyje maždaug 70 kilometrų nuo Hanojaus. Tad jo išvykimas į didelį miestą studijoms nebuvo lengvas. Davidas pabrėžia, kad jo tėvai yra linkę išlaikyti senas tradicijas, pagal kurias vaikai turi likti kuo arčiau tėvų, galbūt netgi pasirinkti ir tęsti tėvų pradėtus darbus. Jo apylinkėse daugelis tėvų netgi nusprendžia už vaikus, kokias studijas rinktis universitete. Davidas stengiasi nesuardyti šeimos ryšių ir tradicijų, tačiau supranta, kad vien pasirinkimas išvykti iš vietos, kur gimė ir augo, jau yra rimtas iššūkis. Vaikinas grįžta namo kiekvieną savaitgalį tam, kad galėtų sužinoti, kas vyksta namuose, ir papasakoti apie save ir savo pasiekimus. Tad prabilus apie tolimesnes keliones, Davidas teigia, jog jis asmeniškai labai to norėtų, vis tik, kol pats neturi savo šeimos, jam reiktų tėvų pritarimo.
Jis prabyla apie savos šeimos kūrimo planus. Pabrėžia, kad Vietname jaunam žmogui nėra itin lengva. Tam, kad gautum gerą užmokestį, reikia labai pasistengti. O kol neturi gero darbo, šeimos kurti kaip ir negali. Žinoma, niekas uždrausti negali, tačiau Davidas norėtų savo šeimai suteikti kiek galima geresnį aprūpinimą. Jis pabrėžia, kad Vietnamo jaunimas labai norėtų keliauti ir pamatyti pasaulį, taip kaip tai daro jaunimas iš kitų kraštų, bet dauguma neturi tam lėšų. Jei jaunas žmogus yra matęs bent dalį Vietnamo, tai jau yra gan nemenkas pasiekimas. Deja, Davidas tuo pasigirti negali.
Pajuntame liūdesį, tačiau tuomet išgirstame frazę iš jaunuolio lūpų, kuri mums krenta tiesiai į širdis ir išvaiko net menkiausius liūdesio žiupsnius: „Jau minėjau, kad į pasivaikščiojimus leidžiuosi, nes noriu išmokti anglų kalbos, bet yra ir kita labai svarbi priežastis – jūs visi atkeliaujate su skirtingomis istorijomis iš skirtingų pasaulio kampelių, taip aš pamatau ir aplankau pasaulį“. Šie žodžiai nuskamba ypatingoje vietoje – ant seniausių geležinkelio bėgių Hanojuje. Čia, kur prasideda galybė kelionių, mes ir dar kartą suprantame, kad kelionės yra neįkainuojama patirtis. Tik mes visi keliaujame skirtingais būdais.
Palikę bėgius ir grasiąją traukinių gatvę, toliau keliaujame su Davidu miesto gatvėmis ir gatvelėmis, skaitome ženklus ir renkame jo pasakojimus apie miestą, kol atsiduriame dar nematytoje Phung Hung gatvėje. Šioje gatvėje piešiniai ant sienų pasakoja Hanojaus ir pačio Vietnamo istorijos detales. Be Davido pagalbos piešiniuose tikrai nebūtume radę daugelio įdomių ir prasmingų detalių. Tačiau tuo pačiu metu suprantame, kad gatvės mene yra nemažai mums įdomių politinių detalių, apie kurias norėtųsi paklausti ir diskutuoti, tačiau Vietnamo jaunimas (tarp jų ir Davidas) visiškai nesidomi, kas vyksta jų šalies politikoje. Vietnamo jaunimas sunkiai paaiškintų, kokia yra politinė Vietnamo sistema ar kas vadovauja šaliai.
Phung Hung gatvėje vyksta šventės ir reikšmingų datų minėjimas. Tai jaunimas žino, tačiau tik tiek. Tad vietoje politikos ieškome smagių istorinių detalių, kalbamės apie Vietnamo pavadinimą ir apie vietnamiečių kalbą. Davidas net kelias minutes mėgino mums paaiškinti Vietnamo pavadinimo reikšmę ir, visiškai sutinkame, tai sudėtinga. Šalies pavadinimas atkeliavo iš labai senų laikų, manoma, jog kinai pirmieji užrašė šios teritorijos pavadinimą. Jei Davido turimos žinios nemeluoja, Vietnamas pažodiniu vertimu reikštų – pietų žmonės. Nuo šalies pavadinimo pereiname prie kalbos, kuri mums atrodo komplikuota, o, pasak Davido, ji iš tiesų gana sudėtinga. Bet vaikinas pabrėžia, kad šiuo metu yra naudojamas lotyniškasis alfabetas, taip kalbą yra išmokti daug lengviau nei senaisiais laikais.
Atsidūrę prie garsiojo žaliojo Hanojaus ežero, skaičiuojame paskutines mūsų pasivaikščiojimo su Davidu minutes. Ir čia pajuntame, kad jis nenori su mumis išsiskirti tiesiog pasakęs „viso ir geros kelionės“. Prieš kelionę jis papasakoja Žaliojo ežero legendą. Legenda byloja, kad šio ežero dugne gyveno karališkasis drakonas, kurio pamestas kardas itin pagelbėjo vienam iš Vietnamo herojų ir gelbėtojų, o kai kardas sugrįžo į gelmes, jį akylai saugojo didžiulis auksinis vėžlys. Kalbama, kad iš tiesų šio ežero pakrantėse buvo galima pamatyti didžiulius vėžlius, tik, deja, jau kelis dešimtmečius jų nematyti. Tačiau ežero grožis vis dar pritraukia minias. Gal jame tikrai slypi ypatinga magija? Davidas nepaklausia, ar tikime legendomis, bet paliepia keliaujant Vietname ieškoti įvairiausių ženklų ir įdomiausių istorijų.
