Ir ne tik saulės teigiamo krūvio Romoje galima pasisemti – jei visas penkias „poilsio“ dienas nuo ryto iki vakaro sąžiningai minsite nelygias Romos trinkeles. Be to šioje šalyje galite drąsiai valgyti pačius ypatingiausius antipasti, primi ir secondi piatti, nes kūno linijos tikrai nenukentės – sakau iš patirties.
Transportas nuo oro uosto iki centro
Nuo Fiumicino nusprendžiame Romą pasiekti taksi – vėloka, be to, sunkūs lagaminai. Kaip ir dauguma turistų, gauname „fiksuotą“ kainą – jau įsėdus pasakoma, kad iki mūsų viešbučio kelionė kainuos 48 eurus – daugiau ar mažiau standartinė kaina. O šis kelias nuo oro uosto iki Romos centro nėra pats išvaizdžiausias, net vilnietiškas galėtų varžytis.
Kiti būdai pasiekti Romą nuo didžiausio Italijos Fiumicino oro uosto:
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Autorė Medeina Čijauskaitė Romoje |
- Traukiniu. Leonardo Express nuo oro uosto iki pagrindinės Termini stoties nulėksit per 30 minučių ir kainuos apie 14 eurų. Taip pat galima šokti ir į Sabina-Fiumicino liniją – šis traukinys stoja kai kuriose pagrindinėse Romos stotyse (tačiau ne Termini) ir kainuoja vos 8 eurus.
- Autobusu. Mažiausiai penki pasirinkimai, visą informaciją galite rasti Fiumicino oro uosto internetiniame puslapyje (http://www.adr.it/web/aeroporti-di-roma-en-/pax-fco-bus)
- Mašinų nuoma. Išsinuomoti automobilį galite pačiame oro uoste, tačiau vairuoti Romoje patarčiau nebent jei seniai svajojote ralio video žaidimą perkelti į realybę.
Apsigyvenimas Romoje
Romoje mėgstu gyventi senamiestyje – kažkur tarp Trevi fontano, Panteono, Navonos aikštės ir Ispanijos laiptų. Paskutinįsyk kaip tik ir gyvenau tiesiai priešais Trevi fontaną – mano langas atsiverdavo tiesiai į visą jo didybę. Tačiau didelis fontanas ir kiti fantastiški monumentai ties kiekvienu kampu kainuoja moderniajai Romai daug erdvės – dėl to senamiesčio kambarėliuose vos apsisuksi, į vonią – vos įlipsi, o šniokščiantis fontanas, pasirodo, vakare nenutyla, todėl miegi it po Niagaros kriokliais. Nemeluoju, kelissyk sapnavau jog viskas, skęstu, pabaiga.
Todėl šįsyk pasirenku gyventi Via Veneto – gatvėje, grožiu ir garsumu niekuo nenusileidžiančioje senamiesčio grįstoms gatvelėms. Gaila, tačiau Tritono fontanas kaip tik remontuojamas, todėl netenka jo parodyti bendrakeleiviams, tačiau čia pat galime pakilti prie visų keturių fontanų (it. Quattro Fontane) – vieno mieliausių man Romos vaizdų. Pastatyti vėlyvuoju renesanso laikotarpiu ant Via delle Quatro Fontane ir Via del Quirinale sankirtos jie simbolizuoja Tiberio ir Arno upes bei deives Dianą ir Junoną, o be to skolina atgaivą ir pavėsį karštą vasaros dieną. Pro šalį važiuoja virtinės mašinų, o tu, pasimiršęs, kad tai ne 1588, turškiesi fontanuose tikėdamasis pasisemti stiprybės iš Junonos.
 |
| Medeino Čijauskaitės nuotr./Viešbučio Fontana kambarys |
Taigi, gyvenu Via Veneto, keturių žvaigždučių viešbutyje „Imperiale“. Tačiau kaip ir kas Romoje dalina šias žvaigždutes – didelė mįslė. Tiesa ta, kad trijų žvaigždučių „Fontana“ viešbutis senamiestyje šviesmylėmis lenkė šį savo „imperatoriškąjį“ konkurentą. Pradedant tuo, kad į „Fontana“ lovas buvo įmanoma įlipti nenuvažiuojant kartu su visa lova per visą kambarį ir baigiant tuo, kad „Imperiale“ turi labai... savotišką... kvapą. Be to, „Fontana“ pusryčiams patiekdavo pačius gardžiausius, burnoje tirpstančius dar karštus prancūziškus sluoksniuotos tešlos ragelius, o „Imperiale“ aš apskritai negalėdavau pradėti dienos dėl jų nuodėmingai (juk čia Italija!) blogos kavos. Tačiau, kaip bebūtų keista, vietinių italų buvo daugiau „Imperiale“ negu „Fontana“. Žinok, žmogau, pagal ką jie renkasi.
Į ką atsižvelgti renkantis viešbutį Romoje?
Žinoma, tai labai individualu. Niekada nebandžiau gyventi nuomotame bute, tačiau girdėjau, kad vasarą nemažai žmonių išbando šią paslaugą. Tiesa, dažnai būna daug nusivylimų – esą butas gerokai toliau nuo centro nei žadėta, mažas, netvarkingas ir taip toliau. Čia jau reikia įtraukti žmogiškojo faktoriaus rizikos elementą, o šis kur kas labiau nenuspėjamas nei viešbučiai.
- Viešbučius Romoje dažniausiai renkuosi per vieną iš rezervavimo puslapių internete (mano favoritas – booking.com, būtent per jį „nuskyniau“ labai gerą pasiūlymą gyventi priešais Trevi, o apskritai geriausias pasirinkimas buvo daugiau negu puse kainos nukainuotas apgyvendinimas penkių žvaigždučių viešbutyje „Okura“ Amsterdame).
- Kiekviena kelionė skirtinga ir skirtingai dėliojasi prioritetai: jei Australijos pakrante keliavau su kuprine ir miegojau kartais net ne svečių namuose, o tiesiog paplūdimyje, tai savaitgalio pabėgimui nuo darbų į kurį nors Europos miestą, norisi šiek tiek daugiau komforto. Esminis kriterijus Romoje – viešbučio vieta, todėl apžiūrėjusi nuotraukų galeriją ir perskaičiusi kitų lankytojų komentarus booking.com atsirenku 2-3 favoritus iš kurių nugalėtoju tampa tas, kurio geriausias vietos ir kainos santykis.
Medeino Čijauskaitės nuotr./Romos miesto detalės - Vietos atžvilgiu Romoje man asmeniškai nėra lygių senamiesčiui, tačiau čia vėlgi daug lemia asmeniniai poreikiai. Kai kuriems gražiausia Romos vieta – Koliziejus ir jo prieigos, todėl keli mano pažįstami, pavyzdžiui, nuolat renkasi netoliese esantį viešbutį „Forum“. Kiti, štai, nori gyventi arčiau pagrindinių parduotuvių gatvių, todėl žvalgosi viešbučio Via del Corso. Dar kitiems svarbiausia – Vatikanas, todėl jų viešbutis greičiausiai bus jau kitoje Tiberio upės pusėje.
- Tačiau kad ir kur apsistotumėte – negi skųsiesi netobulu kambariu ar vandens skonio kava, kai vos žengus žingsnį per duris atsiduri mieste muziejuje.
- Štai koją iškėlus iš „Imperiale“, atsiduri kone garsiojo italų režisieriaus Federico Fellini filme „La Dolce Vita“ – jis buvo filmuotas būtent aplink Via Veneto. Čia pat ir šio filmo išgarsintos kavinės „Cafe de Paris“ bei „Harry‘s Bar“, todėl jei didžioji Romos dalis mena imperatoriškuosius laikus, į šią gatvę verta ateiti norint pajausti šešiasdešimtųjų dvasią. Tiesa, verta turėti omenyje, kad pastarojoje kavinėje teks plačiai atverti pinigines, o lankydamiesi „Cafe de Paris“ paremsite iniciatyvą prieš organizuotą mafijos nusikalstamumą Romoje. Seniau ji priklausiusi mafijai dabar perduota organizacijai, kovojančiai prieš mafijos įtaką.
Romos metro ir pasivaikščiojimas po senamiestį
Čia Via Veneto privalumai nesibaigia – vos keli žingsniai nuo viešbučio yra metro stotelė. Apskritai, neverta Romoje bijoti metro – paprastesnio ir Vilniuje nebūtų galima išvingiuoti. Tėra dvi linijos – A (oranžinė) ir B (mėlyna), o Via Veneto patenka būtent į A linijos trajektoriją.
- Sėdame į metro: A linija, Barberini stotelė, Battistini kryptimi. Važiuojame vieną stotelę – išlipame prie Ispanijos laiptų. Čia juk nė komentarų nereikia! Vasarą čia kepina saulė, o pavasaris – pats maloniausias metas lauko pramogoms Romoje, būtent todėl ant laiptų šiandien įsitaisę turbūt daugiau žmonių nei vasarą. Fotografuojasi, užkandžiauja, ilsisi, nagrinėja žemėlapius. Tikrasis grynakraujo turisto rojus.
Medeino Čijauskaitės nuotr./Ispanijos laiptai vasarą - Visai prie pat, žemyn Via del Babuino – neoklasikinė Piazza del Popolo, liaudies aikštė šiuolaikine italų kalba, – neįmanoma pasiklysti. Tačiau pavadinimas kilęs nuo žodžio „tuopa“, po kuria glaudžiasi aikštėje esanti Santa Maria del Popolo bažnyčia. Kaip ir daugelyje Romos aikščių, šios viduryje taip pat puikuojasi egiptietiškas obeliskas, apsuptas fontanų – vienas seniausių ir aukščiausių visoje Romoje.
- Gana fontanų, obeliskų, marmuro ir mitų? Laikas žemiškiems malonumams – nuo Piazza del Popolo nusitiesusi Via del Corso – pagrindinė parduotuvių gatvė. Zara, H&M, Intimissimi, Nike, Adidas – vos keli pavadinimai. Norite aukštosios mados? Tereikia nusukti į mažesnę ir siauresnę Via Condotti ir čia jau vos spėsite skaityti garsiausius mados pasaulio vardus – aukštosios mados erą šioje gatvėje dar 1905 pradėjo Bulgari, o šiandien čia rikiuojasi visi nuo Dior iki Cartier, nuo Salvatore Ferragamo iki Hermes.
- Jei jėgų dar užtenka, o diena nepersirito į antrą pusę, galite pėsčiomis keliauti žemyn Via del Corso, iki kol pasieksite Kapitolijaus kalvos papėdėje išsidriekusią Piazza Venezia, Venecijos aikštę, kai kurių vadinamą miesto širdimi. Ją, beje, galite pasiekti ir vietiniu autobusu, riedančiu nuo Piazza del Popolo.
Romos centras
Trumpai aprašyti kas supa Piazza Venezia – bene neįmanoma užduotis. Nuo šios aikštės, rodos, išsišakoja visa Romos istorija – nuo antikos iki Italijos suvienijimo, nuo Musolinio iki Napoleono. Tačiau pradėsiu nuo žemiškų ir praktiškų dalykų ir paminėsiu ne visas, tačiau geriausiai žinomas lankytinas vietas.
 |
| Medeino Čijauskaitės nuotr./Palazzo Venezia |
Visų pirma, būtent čia galite patogiai įšokti į vieną iš didelių turistinių autobusų, vežančių aplink Romą (beveik visuomet informacija pateikiama bent jau anglų, vokiečių ir rusų kalbomis) – protingas pasirinkimas mažiau mobiliems, daug vaikščioti nemėgstantiems keliautojams. Dauguma jų maršrutai – labai panašūs, todėl jei nespėjote pasidomėti, kuri kompanija jums labiausiai tiktų ir patiktų, galite labai nesigrauždami šokti į pirmą pasitaikiusį. Tokių turų trukmė – apie 2 val., kainos labai priklauso nuo to, ar tai autobusas su galimybe įlipti-išlipti, ar perkate kelių dienų ar tik vieno įsėdimo bilietus ir panašiai. Drąsiai klauskite vairuotojo asistentės ir jums tikrai bus atsakyta. Verta turėti omenyje, kad pavasarį sėdėti bestogiame antrajame aukšte dar šaltoka, o viduje matomumas kur kas prastesnis.
Jei turistinis autobusas – ne jums, tuomet atsidūrę Piazza Venezia visų pirma apsižvalgykite (tik nepakliūkite po ratais – italai ir šiaip kelio ženklus bei perėjas laiko tik rekomendacinio pobūdžio dalykėliais, o šioje aikštėje eismas kaip niekur kitur intensyvus). Čia – topografinis Romos centras, kuriame susilieja įvairūs amžiai ir pagauna Stendhalio sindromo vertas jausmas.
Akis traukia milžiniški balti rūmai – pašiepiamai vadinami „rašomąja mašinėle“ ar „vestuvių tortu“ – nemažai italų kritikos susilaukiantis Nacionalinis Viktoro Emanuelio II, pirmojo suvienytosios Italijos karaliaus, monumentas, dar vadinamas Il Vittoriano. Statytas bene keturis dešimtmečius ir kainavęs 20 milijonų dolerių, šis „altorius tėvynei“ nuo pat pradžių buvo laikomas gana kontraversišku – per dideliu, per daug pompastišku, per daug krentančiu į akis dėl skaisčiai balto marmuro iš Brešijos, o ne gana to, dar ir pastatytu ant viduramžių griuvėsių.
 |
| Medeino Čijauskaitės nuotr./Il Vittoriano |
Viduje – ne itin įspūdingas karo muziejus, o pastato priekyje – nežinomo kareivio kapas prie kurio kūrenama amžinoji ugnis ir budi sargyba. Dėmesio vertas Vittorio Emanuele II paminklas, išdidžiai pūpsantis papėdėje – didžiausia statula Romoje, turėjusi būti surinkta iš 13 dalių (vien karaliaus galva ir šalmas sveria daugiau nei dvi tonas!). Tačiau bene verčiausias aplankymo čia – liftas, keliantis į patį pastato viršų, iš kurio matosi nuostabi Romos panorama. Labai puiki alternatyva tiems, kurie nesiryžta kopti 320 siauručių laiptelių į Šv. Petro bazilikos kupolą.
Nors į akis labiausiai krenta būtent šis baltojo marmuro gigantas, svarbiausias pastatas aikštėje – vakarinėje pusėje esantys XV-ojo amžiaus viduryje kardinolo Pietro Barbo (tapusio popiežiumi Pauliumi II) užsakymu statyti Venecijos rūmai (Palazzo Venezia). Šie buvę Venecijos ambasada ir popiežių rezidencija, šiandien yra tapę nacionaliniu Venecijos rūmų muziejumi. Vasarą lankytis Romos muziejuose – labai puiki mintis, nes gatvėse kepina alinantis karštis, tačiau šįsyk aš čia pavasarį, todėl nekyla koja išsiilgtus saulės spindulius keisti į muziejų vėsą. Todėl žvalgausi lauke, o čia – ne ką mažiau įdomu. Italams šie rūmai labiausiai atmintin įstrigę dėl istorinių fašistinio diktatoriaus Benito Mussolinio kalbų, sakytų būtent iš šių rūmų balkono. 1936 m. gegužės 9 dieną čia jis deklaravo Italijos imperijos sukūrimą.
Nuo čia tiesiai priešais – Bonaparto rūmai (Palazzo Bonaparte), tokį vardą užsitarnavę rūmuose gyvenusios Napoleono mamos Letizijos garbei. Vėl atsisukame į Viktoro Emanuelio II monumentą. Dešinėje – garsioji Kapitolijaus kalva, viena iš septynių Romos kalvų. Senovės Romos laikais čia stovėjo Junonos ir Jupiterio šventyklos, tačiau šiandien čia jų nė ženklo – italai mini, kad tai – bene didžiausia Romos architektūros netektis. Tačiau akys nemato – širdies neskauda, o kilti Mikelandželo projektuotais laipteliais iš tiesų smagu. Jais pakilus iki Piazza del Campidoglio (Kampidoljo aikštė) prieš akis netikėtai išdygsta Marko Aurelijaus skulptūra, o aikštę supa Senatorių rūmai, Kapitolijaus muziejus ir Konservatorių rūmai (čia įsikūrusi miesto savivaldybė).
Atrodo, Venecijos aikštėje jau apžiūrėjome visus pagrindinius traukos objektus (nors, žinoma, Romoje visuomet ką nors praleidi – aprėpti neužtektų ir dešimtmečio tyrinėjimų), todėl galime imti leistis legendine Viale dei Fori Imperiali. Ši plati, judri gatvė jungia Venecijos aikštę su Koliziejumu, o iš visų jos pusių driekiasi Romos imperatorių Julijaus Cezario, Trajano, Augusto ir Nervos forumai bei Romos forumas. Būtent šioje gatvėje dažnas turistas supranta, kodėl italams beprasmiška rodyti archeologines iškasenas ar senovines pilis savo kraštuose – mūsiškis Trakų pasididžiavimas čia atrodytų tarsi pokštas, smėlio smiltis Sacharoje.
Pati gatvė buvo nutiesta Musolinio įsakymu – simboliška jam atrodė sujungti Palazzo Venezia su Senovės Romos valdžios epicentru – imperatoriškaisiais forumais ir Koliziejumi. Vasarą klaidžioti po griuvėsius beveik neįmanoma dėl menko pavėsio ir dulkių, tačiau pavasaris – puikus metas istoriniams tyrinėjimams, kuomet galima tyloje įsijausti į senovę kol, rodos, čia pat griuvėsiuose imi regėti vilkės girdomus ir genio maitinamus mitinius Romos miesto įkūrėjus – Remą ir Romulą.
 |
| Medeino Čijauskaitės nuotr./Koliziejaus vidus |
Galiausiai, jei dar liko jėgų apėjus forumus ir jei neištiko stabas nuo tokios gausybės istorinių paminklų, pasieksite pačią mieliausią man Romos vietą – Koliziejų. Taip, atrodytų, apkalbėtas, apšnekėtas, šimtuose istorinių filmų matytas, ant kiekvienos skrajutės, bukleto, lankstinuko išspausdintas jis turėtų netekti savo žavesio ir paveikumo. Vieni visai negali jame būti – sako, regi ir šiandien kraujo upes, jaučia kančią, persmelkusią apsamanojusius akmenis. Tačiau aš čia jaučiuosi lyg Ridley Scotto „Gladiatoriuje“ ir girdžiu aidint šauksmą: „Is Rome worth one good man‘s life?“ (ar Roma verta vieno gero žmogaus gyvybės?) ir nuaidinčias 50 tūkstančių žiūrovų skanduotes. Braukdama pėdomis per grindinį girdžiu sakant, kad „Romos širdis plaka ne Senato marmure, bet Koliziejaus smėlyje“. Viskas čia didinga, mąslu, prislopinta ir kartu, rodos, tuoj pratrūks – „unleash hell“ (išlaisvinkite pragarą), kaip pats gladiatorius paliepė.
Visgi jei jau nuvargote, galite šokti atgal į metro, tą pačią A liniją, ir išlipę Ottaviano „San Pietro“ būsite jau visai šalia Šv. Petro bazilikos. Pavažiavę dar stotelę iki Cipro „Musei Vaticani“ galėsime gėrėtis Vatikano muziejaus nenusakoma didybe. Tačiau apie tai – kitą kartą.
