Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Mažai kas be vietinių po Palumpius (Pagėgių sav.) šiais laikais vaikštinėja, o gal susidomėjimo būtų daugiau, jei dažniau kalbėtume apie Mažojoje Lietuvoje vis dar teberymančius vertingos prūsiškos architektūros pastatus.
Manoma, kad Palumpių dvaras, pirmiausia kaip palivarkas, galėjo atsirasti XVI–XVII a. Jo istorijoje – daugybės skirtingų kilmingųjų valdymas, Prūsijos kunigaikštystė, o vėliau – ir karalystė, Vokietijos imperija...
Remiantis šaltiniais vokiečių kalba, 1757 m. carinės Rusijos kareiviai visą Palumpių kaimą sulygino su žeme. Tai įvyko Septynerių metų karo (1756–1763 m.) pradžioje, kuomet konfliktavo galingiausios to amžiaus Europos valstybės. Tais lemtingaisiais metais Palumpiuose buvo sudegintas ir ponų namas, ir ūkiniai pastatai, išskersti visi gyvuliai, tačiau viskas vėl greitai atgimė iš naujo.
1801 m. Palumpių dvaras jau buvo nepriklausomas (t. y. nebeturėjo palivarko statuso).
Paskutinieji vokiečiai dvarininkai sodybą valdė iki 1945 m.
Iki šių dienų Palumpiuose yra išlikę ne tik unikalūs prūsiški istorizmo architektūros stiliaus dvaro rūmai, bet ir kai kurie ūkiniai pastatai: karvidė, svirnas, kumetynas ir kt. Plastiškumo architektūrai suteikiantys naujojo manierizmo elementai šios dvaro sodybos rūmus išskiria iš kitų mūsų šalies paminklinių statinių.
Dabar Palumpių pasididžiavimui nėra patys geriausi laikai. Nors rūmuose ir gyvena žmonės, išskirtinis pastatas vis sparčiau praranda savo pirmykštę formą, o ūkiniai pastatai baigia visai suirti.
Ar tai gali stebinti, juk, laikui bėgant, lyg šešėliai naktyje pradingsta net valstybės, karalystės ir valdovai...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
