„Aš tai padariau! Vis dar negaliu patikėti! Neįtikėtina patirtis. Žinojau, kad tai bus sunku ir pavojinga. Tačiau tai buvo daug sunkiau ir pavojingiau nei galėjau įsivaizduoti. Tai, tikrąja to žodžio prasme, buvo lipimas skustuvo ašmenimis tarp gyvenimo ir mirties. Kopėme ant labai siauro krašto, mažiausia klaida būtų buvusi mirtina. Ir aplinkui visur gulintys negyvi kūnai tikrai nepadėjo susikaupti.
Tą dieną ant šlaito buvome tik dviese – aš ir mano šerpas Tarkis. Kiti kopė arba aukščiau arba apsisuko atgal dėl labai šalto vėjo. Gūsiai buvo stipresni nei prognozuota – apie 65-75 km/val. Ne daug žmonių kopė siaučiant tokiems vėjams. Mūsų žygis buvo išskirtinis.
Tarkis ir aš pasiekėme viršūnę apie 9 valandą ryto, gegužės 22 dieną. Ant viršūnės buvome tik dviese – niekas nei iš šiaurinės, nei iš pietinės pusės nepasirodė. Tai neapsakomas jausmas – mes net matėme žemės išlinkį. Praleidome ant viršūnės apie 15-20 minučių. Tai pakankamai nemažai laiko, turint galvoje tokius didelius vėjus. Kaip bebūtų, jaučiausi puikiai, norėjau išnaudoti ir mėgautis kiekviena akimirka.
 |
| E.Nichols nuotr./Edita Nichols ir ją lydėjęs šerpas Tarkis pasiekė viršūnę. Kur žygiuosim toliau? |
Ir prieš akis buvo nusileidimas žemyn. Užkopti į Everestą – tai tik pusė pavojingo darbo. O leistis išsekusiems po ilgo kopimo aukštyn buvo baisu ir sudėtinga. Žmonės, kurie prieš tai yra kopę Pietiniu šlaitu Nepalo pusėje, pripažino, kad Šiaurinis šlaitas Tibete yra žymiai techniškai sudėtingesnis ir pavojingesnis.
Buvome tik trise (Margaret, Ole ir aš) bei grupės lyderis Philas, kurie įkopėme į kalną. O komandoje buvo net 10 žmonių. Tad jaučiuosi tikrai laiminga – Motina Deivė Džomolungma buvo man maloninga. Ji mane apsaugojo.
Daug žmonių ten ant kalno nušalo galūnes. Net ir mano palydovas šerpas dėl šalčio nebejautė dviejų pirštų, tačiau jis atsigaus. Vis dėlto aš grįžau be jokių nušalimų ir traumų, kas vis dar atrodo neįtikėtina po 16 valandų praleistų „mirties zonoje“, Everesto viršūnėje.
Vaikščioti tarp gyvenimo ir mirties buvo baisu, tačiau neįtikėtina, ne šio pasaulio patirtis. Jaučiausi labai pažeidžiama, tačiau išsaugojau vidinį užtaisą, kuris stūmė mane pirmyn – tik dar vienas žingsnelis šią akimirką.
Everesto viršūnė nebuvo „aukščiausias“ mano kelionės taškas. Didžiausią džiaugsmą ir euforiją pajutau saugiai nusileidusi nuo kalno. Tai buvo mano tikroji pergalė!”.
Daugiau apie akciją „Everstas Saheliui“ rasite čia.
Visa žygio eiga rubrikoje „Editos žygis į Everestą“.
