Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Lavaderos (viešos skalbyklos) pradėtos statyti XIX amžiaus pradžioje, daugiausiai tam, kad palengvintų skalbimo darbų naštą moterims. Iki tol jos skalbdavo drabužius ir patalynę upeliuose, šaltinuose ar net gyvulių girdyklose.
Daugiausia viešų skalbyklų pastatyta 1820–1930 metais, o jų era baigėsi atsiradus skalbimo mašinai, kuri buvo išrasta 1901 metais. Tačiau prisireikė dar šimtmečio, kol ji tapo prieinama daugumai šeimų.
Skalbyklos būdavo įrengiamos gyvenvietėse, kuriose gyveno daugiau nei 50 šeimų. Didėjant miestelio gyventojų skaičiui, buvo statoma ir nauja skalbykla.
Speciali kanalizacijos sistema surinkdavo vandenį iš vietos fontanų ar požeminių šaltinių, o tai garantuodavo, kad vanduo į skalbyklas būtų tiekiamas ištisus metus.
Plovyklai suręsdavo stogą ir akmenines vonias mirkymui, skalbimui ir skalavimui, kad skalbimas būtų lengvesnis, todėl likdavo laiko paplepėti, pajuokauti ir net padainuoti. Moterys tai vadindavo susibūrimais be kavos ir pyragėlių.
Skalbyklos būdavo įrengiamos gyvenvietėse, kuriose gyveno daugiau nei 50 šeimų.
Senųjų skalbyklų pastatus dar galite pamatyti daugelyje Andalūzijos miestelių, jos yra daugiau miesto dekoratyvinis, istorinio paveldo objektas.
Užtat modernių savitarnos skalbyklų galima rasti degalinėse, prekybos centruose, automobilių stovėjimo aikštelėse. Jos tapusios daugiafunkcinių erdvių dalimi – per valandą čia galima išskalbti skalbinius, pasipildyti degalus, išgerti kavos, prisijungi prie interneto. Tik tada, kai tiek veiklos, pasidalinti naujausiomis žiniomis ir paskalomis su aplinkiniais vargu ar belieka laiko.
