Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Suprantama, kad ne visose dvarų sodybose sutikti žmonės spinduliuoja draugiškumu. Vieni – atsikėlę sovietmečiu, susikuitę ir bijantys drumsčiančių jų ramų gyvenimą, kiti gi – šių laikų dvarininkai, kuriems bendras visuomenės interesas – nė motais. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, net ir minėtos personos gali būti sukalbamos.
Visgi, niekada nepamiršiu vienos kelionės 2019-aisiais, kai panorau aplankyti Varputėnų dvarą (Šiaulių r.). Paklausite, o kodėl apie tai iki šiol dar nepasakojau? Tam buvo priežastis. Vis dėlto, kad ir kaip tada jaučiausi, smalsumo vedina čia panorau sugrįžti šiais metais. O dabar – apie viską nuo pradžių...
Varputėnų dvaras minimas jau nuo 1590 m. Žinoma, per tokį ilgą laikotarpį jį valdė ne viena bajorų giminė. Verta paminėti Viačeslavą Burbą (1842–1908 m.), kuris 1898 m. Varputėnų dvaro sodyboje pastatė iki šių dienų išlikusius dviejų aukštų rūmus, padabintus dailiu belvederio bokštu.
Būtent tuo metu, kai Varputėnuose šeimininkavo Burbos, ši vieta tapo pavyzdiniu ūkiu. Tada dvarui priklausė 3000 ha žemės, gyvavo didelis žirgynas.
Paskutinieji Varputėnų savininkai – Griškevičiai (Hriškevičiai). Dvarininkė Marija Griškevičienė garsėjo savo aistra pypkėms, buvo sukaupusi jų kolekciją, o jos vyras mėgo laiką leisti parke, kuriame organizuodavo gegužines, plaukiojimą valtimis ir kitas pramogas.
Parkas garsėjo savo grožiu, jį puošė tvenkiniai, tilteliai, salos, čia pat vilnijo į Ventą įtekantis Kesaučio upelis. Pasakojama, kad dvaro sodybos parkas taip pavergdavęs savo grožiu, kad daugybė žmonių dvaran atvykdavo ilsėtis.
Sovietiniais laikais dvaro rūmuose veikė kolūkio kontora, vėliau pastate įkurta mokykla. 1999 m. sodyba buvo grąžinta Antanui Griškevičiui, kuris tuo metu gyveno JAV. 2006 m. daugelio svajonių kraštą jis nutarė iškeisti į Varputėnus.
Parkas garsėjo savo grožiu, jį puošė tvenkiniai, tilteliai, salos.
Grįžęs A.Griškevičius Varputėnuose spėjo nemažai nuveikti. Jis netgi atgaivino tarpukarį menančias dvaro sūrio gamybos tradicijas. Dvare veikė sūrinė, kurioje dvarininkas gamino fermentinį sūrį „Linder“. Šis skanėstas buvo brandinamas rūmų rūsiuose.
Teigiama, kad A.Griškevičius Varputėnuose gyveno iki savo mirties. Nežinau, kam šis dvaras priklausė po to, bet, akivaizdu, kad visas dvarą atkurti norėjusio žmogaus triūsas tarsi išgaravo (dabar paaiškėjo, kad dvaras priklauso JAV gyvenančiam A.Griškevičiaus sūnui).
Kaipgi neaplankysi vieno įspūdingiausių Šiaulių krašto dvarų, galvojau tais 2019 m. Prisimenu, kaip tąkart savo automobilį palikau prieš dvaro sodybos vartus, o iki rūmų su mama susikibusios už parankių nutarėme nužingsniuoti pėsčiomis. Matėsi, kad čia kažkas dirba su nedideliu buldozeriu. Su juo buvo išstumdytas bene visas sodybos teritorijos dirvožemis.
Kadangi prie medžio kamieno pastebėjau užrašą „privati valda“, pamaniau, kad reikia to buldozerininko paprašyti leidimo trumpam iš išorės apžiūrėti šį kultūros paveldo objektą.
Mano žodžius išgirdęs vyriškis išlipo iš savo buldozerio ir pakeltu tonu išpoškino: „Jūs jau antri šiandien! Ne, negalima!“
Dar kartą paprašiau, paminėdama tai, kad Šiaulių krašte taip mažai tokių įspūdingų dvarų sodybų. Visgi, vyriškis išpūstomis akimis ir dar labiau išpūsta krūtine tesugebėjo išrėkti „ne, ne, ne!“
Nesusilaikiau ir nepaaiškinamo įniršio apimtam nepažįstamajam tariau: „Kultūros paveldo vertybių prieinamumas visuomenei yra grindžiamas įstatymu“. Sulig šiais mano žodžiais buldozerininkas puolė buldozerin ir pajudėjo link mūsų su mama.
Kol ėjome mašinos link, palei kulnus važiavo ir jis.
Tiek jausmas, tiek vaizdas buvo toks, kad jei mes greičiau neatsidursime automobilyje, tas paklaikėlis mus suvažinės. Kol ėjome mašinos link, palei kulnus važiavo ir jis.
Vos praėjome pro dvaro sodybos vartus, vyriškis ties jais sustojo ir iššoko laukan. Kažką po nosimi bambėdamas apie tai, kad mus siuntė meras, puolė fotografuoti mano automobilio numerį. Primenu, kad mašina stovėjo ne sodybos teritorijoje.
Taip baigėsi pirmoji pažintis su Varputėnų dvaru. Kad ir kiek dvarų teko aplankyti, su buldozeriu dar iš jokio dvaro nebuvau išstumta. Po šio nemalonaus įvykio mama kartu su manimi nekeliavo gal kiek daugiau nei mėnesį, o ir man pačiai kažkoks slogus jausmas kuriam laikui pradangino norą pažinti Šiaulių rajono dvarus.
Žinoma, laikas geba prislopinti net ir pačius nemaloniausius prisiminimus, tad šio rudens pradžia jau buvo subrandinusi planą čia atvykti antrą kartą.
Dabar visa sodyba skendėjo milžiniškoje brandžioje pievoje ir tyloje, padėjusioje kitomis akimis pažvelgti į buvusį Varputėnų kaimo pasididžiavimą.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
