Viena vertus, sunku patikėti, kaip galima nekenčiant vakarietiškų institucijų kartu norėti į jas įstoti. Kita vertus, nėra čia kažko neįprasto. Šalis nori ir semti finansinę naudą iš prakeiktų Vakarų, ir tuo pat metu visų slavų tėvą Putiną garbinti. Ar tai nėra veidmainiška ir bjauru? Vienareikšmiškai, pasakytų garbingi bei protingi žmonės.
Ar tai pragmatiška ir išmintinga? Žinoma, suklyktų klumpakojai homosovietiniai diedai, kuriems juokingiausi anekdotai vis dar yra apie poručiką Rževskį, bobos su gėlių puokštėmis vietoje veidų ant savo feisbuko profilių ir įvairūs verslus Rusijoje turėję verslininkai.
Tokiems ir bulvinis Lukašenka yra išmintingas vadovas, o posakiai, jog su Rusija reikia prekiauti, o ne kariauti, ar kad be Rusijos savo patrankas galėsime sviestu tepti yra nepaprastai šmaikštūs ir teisingesni už Dievo žodį.
Pastaruosius turėčiau nuvilti. Kad ir kaip Serbija bandytų nusėdėti ant dviejų kėdžių ir vykdyti neva išmintingą politiką, ji kaip buvo nuskurdusi, taip ir liko. Tai gal nebūtinai ta išmintinga politika veikia taip, kaip norėtųsi.
Tačiau ne apie Serbiją šiandien tema. Ar patikėtumėte, kad mūsų taikioje Europoje Serbija nėra vienintelė rakštis užpakalyje? Yra dar viena šalis, prorusiškesnė net už pačią Serbiją.