Ant uosto vartų šiaurinio bangolaužio 1884 m. pastatytas navigacinis objektas iki jo sunaikinimo 1945 m. buvo tapęs tikru fenomenu, savotiška Klaipėdos ikona, be kurios įamžinimo neapsiėjo miestiečiai, turistai, kariškiai, fotogafai, atvirukų, periodikos, net pinigų, pašto ženklų leidėjai.
Šių eilučių autoriui neseniai ir gana netikėtai pavyko išsiaiškinti, jog autentiška Baltojo švyturio vieta – nesunaikinta, ji kartu su XIX a. pab. statyto molo galu bei keletu su švyturiu susijusių konstrukcijos fragmentų išliko iki mūsų dienų.
Liūdnas likimas
Grakštus, siaurėjančio cilindro formos, trijų aukštų su ažūrine 1 m aukščio tvorele įrengta apžvalgos aikštele cokolinėje dalyje švyturys buvo įžiebtas (anuomet naudotos dujos) 1884 m. gruodžio 16 d. Taigi, 2024 m. bus galima minėti jo savotišką gimtadienį.
Be kita ko, 1883 m. analogiškos išvaizdos ir konstrukcijos švyturys buvo pastatytas ir šiauriausioje Aismarių nerijos dalyje, Piliavos gyvenvietėje (vok. Pillau, dab. Балтийск). Šio objekto taip pat nebeliko, tačiau vokiškuose šaltiniuose tyrinėtojams pavyko aptikti tikslius piliaviškio brėžinius, kuriais galima remtis, analizuojant mūsų Baltojo švyturio išorės bei vidaus elementus.
Pirmojoje Melnragėje XIX a. pab. 2150 m ilgį siekusio molo (pradėtas statyti 1834 m.) gale stovėjęs metalo konstrukcijų Baltasis švyturys pavadinimą gavo dėl savo fasado spalvos (ant pietinio molo, Kopgalyje, stovėjo Pilkuoju pramintas neišvaizdus švyturiukas), o degė jame raudona šviesa.
Arti 9 m aukščio navigacinis objektas stūksojo ant specialiai įrengto sumūrytų tašytų akmenų postamento. Iki švyturio vedė siaurojo geležinkelio bėgiai, kurių likučiai dar gana neseniai buvo aptinkami šiauriniame paplūdimyje (net panaudojant juos sodybos tvorai įrengti).
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. sausio mėn., Klaipėdą 1939 m. aneksavusios Vokietijos kariai traukėsi iš miesto ir sunaikino uosto įrenginius: susprogdino kranus, sandėlius, elevatorius, locų bokštą, pagrindinį uostamiesčio šachmatiniu vadintą švyturį. Sunkiais fugasais (inžineriniais sprogmenimis, įrengtais grunte, statinio ar kito objekto viduje) sprogdino uosto krantines, molus. Sunaikintas ir Baltasis švyturys.
Po karo uosto įplauka pertvarkyta, pakeista laivatakio kryptis, molas rekonstruotas, iš abiejų pusių sutvirtintas dideliais betono blokais, tetraedrais; molo konstrukcija užlieta begale betono, cemento, o gražiausi skaldyto, tašyto akmens mūro paviršiai be gailesčio užtinkuoti, taip paslepiant originalią molo išvaizdą.
2021–2022 m. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos užsakymu vyko šiaurinio molo rekonstrukcija: pilkšvo cemento skiediniu naujai išlygintas promenados grindinys, užtinkuota autentiška šiaurinė molo sienutė (ji užcementuota buvo dar sovietmečiu). Sąmoningi projekto vykdytojai ties memorialiniu inkaru molo pabaigoje atidengė ir paliko XIX a. pab. siekiančios sienutės fragmentą: galima pasigrožėti tašytų akmenų mūru.
Pats apie apie 25 m ilgio molo galas nebuvo naujai užlietas cemento skiediniu. Ši molo dalis dėl saugumo visuomenei uždara: yra tvorelė su ženklu „Eiti draudžiama“.
Įžvelgė sensaciją
Klaipėdiečiai ir miesto svečiai per dešimtmečius buvo taip įpratę prie šiaurinio molo vaizdo, jog buvo sunku įsivaizduoti, įtarti, kad gali būti išlikusi autentiška Baltojo švyturio vieta.
Išanalizavus arti pusšimčio senųjų atvirukų, nuotraukų su įvairiais rakursais įamžintais molo galo ir Baltojo švyturio vaizdais, šių eilučių autoriui neseniai pavyko šį tą netikėto rasti.
Įdėmiai apžiūrėjus molo galą buvo akivaizdžiai matyti, kad jis siekia prieškario laikus: užapvalintas, kaip ir vaizduojamas ikonografijoje, su tašytų akmenų mūru, pakopa apačioje bei susprogdintojo švyturio pamato vieta. Išliko net cilindrinio navigacinio objekto žiedo kontūrai, metalinės tvirtinamosios detalės. Gali būti, kad nesunaikinta ir dalis pietinės švyturio sienutės arčiau tvorelės su įspėjamuoju ženklu.
Aplink Baltojo švyturio vietą sudėtuose betono kubuose, molo grindinyje buvo išbraižytos (matyt, molo darbininkų) ir datos: „1948, 64.03.31, 75.III.19“.
Parodžius nuotraukas bei pasidalijus atradimu su žymiausiu šalyje farologu, švyturių tyrinėtoju Aidu Jurkštu, šis neslėpė susijaudinimo.
„Tai yra sensacija! Kas atrodė prarasta amžiams, visuomet gulėjo čia pat, panosėje. Pasikartojo prof. Liudo Mažylio ir atrasto 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto istorija. Dokumentas tvarkingai gulėjo savo vietoje Vokietijos diplomatiniame archyve, bet niekas jo ten neieškojo...
Patikrinau tą molo vietą gyvai. Nėra jokių abejonių: senojo, prieškarinio, molo galas (statyta 1874–1881 m.) yra gana gerai išsilaikęs. Aptrupėjus betono ir tinko gabalams, vietomis atsivėrė gražus skaldyto akmens mūras.
Apkrauta betono luitais pusapvalė švyturio aikštelė taip pat neblogai išlikusi. Baltojo švyturio vietoje išlikęs apie 5,5 m skersmens žiedas, keturiuose kampuose styro geležinės armatūros, rišusios švyturio konstrukciją su molu, kitokios detalės“, – „Vakarų ekspresui“ komentavo A.Jurkštas. Pernai jis, beje, iškėlė idėją atstatyti Baltąjį švyturį.
„Visos institucijos, pradedant prezidentūra, palaikė idėją, tačiau tarsi karštą bulvę mėtė vieni kitiems. Vis buvo minimas argumentas, kad „nežinoma tiksli vieta“. Dabar ji – žinoma“, – teigė farologas.
Šlovės spinduliuose
Sunku pasakyti, kodėl, tačiau nedidukas šiaurinio molo švyturys praeityje tapo kone kultiniu Klaipėdos marinistiniu objektu, populiarumu visiškai užgožusiu 1796 m. statytą šachmatinį švyturį (pagrindinį).
Yra išleista dešimtys skirtingų Baltojo švyturio vaizdų atvirukų serijų, jį noriai tapė dailininkai, prie Baltojo švyturio masiškai buvo fotografuojamasi. Tai ypač mėgo daryti 1920–1923 m. Klaipėdos kraštą administravę prancūzų kariškiai ir valdininkai (siųsdavo namo nuotraukas), vėliau – lietuvių policininkai, kariai, 1939–1944 m. – vokiečių kariai.
Nepaprastai populiarus šis objektas būdavęs šaltomis žiemomis, kai švyturys, bangolaužio pabaiga apledėdavo nuo Baltijos bangų purslų. Buvo leidžiami Kalėdų, Naujųjų metų atvirukai su ledo skulptūra virtusio Baltojo švyturio vaizdu.
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1922 m., Klaipėdos krašto prekybos rūmai išleido laikinuosius (sunkmečio) vietinius pinigus notgeldus: 10 markių kupiūros reverso centre – ne kas kitas, o Baltasis švyturys.
Šis marinistinis perliukas galėjo atsidurti ir ant 1937 m. laidos 10 lietuviškų centų: skulptorius Juozas Zikaras (1881–1944) buvo sukūręs varinį 109 mm skersmens prototipą (apyvartoje nebuvo; saugomas Lietuvos banko Pinigų muziejuje).
Daugelis dar prisimena ir dailininko Ryčio Valantino sukurtą 1997 m. apyvartinį 200 litų banknotą su Baltuoju švyturiu reverse (tiesa, vaizdas kupiūroje – veidrodinio atspindžio: molo bėgiai turėjo būti kairėje, o ne dešinėje, sienutė – dešinėje, o ne kairėje, kaip pavaizduota piešinyje).
Baltasis švyturys pavaizduotas ir bent dešimtyje lietuviškų įvairios vertės bei formų dažniausiai 1923 m. išleistuose pašto ženkluose.
Minėtas švyturys puošė 1933 m. išspausdinto „Mūsų kalendoriaus“, jubiliejinio (1849–1949 m.) Mėmelyje ilgai leisto laikraščio „Memeler Dampfboot“ viršelį. Pristatant Klaipėdą net Mozarto gimtinėje Zalcburgo mieste (Austrija) leisto savaitraščio „Wochenblatt der Landesbauernschaft Alpenland“ 1939 m. balandžio mėn. viršelyje įdėta Baltojo švyturio nuotrauka.
„Ilgai svarčiau, kodėl Baltojo švyturio vieta buvo tokia kultine visiems, besilankiusiems prie jūros. Man atrodo, kad dėl unikalios geografinės vietos ir istorijos. Baltojo švyturio atvaizdas per ilgus dešimtmečius išliko ryškiausiu Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, simboliu. Tai – tarsi Lietuvos marinistikos altorius“, – sake A.Jurkštas.
Šaltiniai: Aidas Jurkštas, „Lietuvos švyturių istorija“, 2017 m.; Vasilijus Safronovas, „Klaipėdos miesto istorija“, 2020 m.; Vygantas Vareikis, Edmundas Bareiša, „Technika ir Gamta. Klaipėdos uostas XIX a. pab. – XX a. pirm. pusėje“, 2014 m.; Johannas Zembrickis, „Klaipėda XIX amžiuje“, 2004 m. (vertimas; originalas išleistas 1902 m.); „Zentralblatt der Bauverwaltung“, 1883 m.
