Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Gimtasis miestelis prieš daugybę metų įsikūrė šios upės vingyje. Netoli jo, vos už kelių kilometrų, yra ir benykstantis Pašušvio kaimas, kuris pavadintas pagal čia tekančios Šušvės vardą. Pašušvyje kadaise stovėjo dailūs dvaro rūmai, o dabar iš jų teliko tik arimuose išsibarstę trupiniai.
Kiek tolėliau, jau greta Grinkiškio, yra ir kitas Pašušvys, bet jau turintis miestelio statusą. Čia taip pat buvo dvaras. Jo pastatai išlikę iki šių dienų, visgi jau gerokai pakeitę savo pirminį vaizdą. Gal kada nors detaliau papasakosiu ir apie šią vietą.
Abu aptarti Pašušviai yra Radviliškio rajone, tačiau net ir jie nėra vieninteliai. Šis mano pasakojimas bus apie kitą Pašušvį, esantį jau netoli Krakių, Kėdainių krašte. Labai daug žmonių tuos visus tris Pašušvius maišo tarpusavyje. Suprantama – jie turi ta patį pavadinimą, visi – prie Šušvės, visuose buvo dvarų sodybos.
Visgi Kėdainių Pašušvys man atrodo pats įdomiausias ir nusipelnąs atskiro sustojimo bei didesnio dėmesio.
Turbūt daugelis, kurie pirmą kartą važiuoja pro Pašušvį (Kėdainių r.), stabteli ties tiltu per Šušvę – kairėje pusėje stovi buvusio senojo tilto liekanos. Čia iš vandens išniręs platus mūrinis stulpas, iš kurio, tarytum samanoti ragai, kyšo tilto važiuojamąją dalį laikiusios sijos. Ties krantais taip pat matyti tilto pradžios ir pabaigos sutvirtinimai. Atrodytų, kad toks retai pasitaikantis vaizdas yra įdomiausias Pašušvio akcentas, tačiau taip manydami klystume.
Nuo Krakių pusės, vos prieš prasidedant Šušvei ir pačiam Pašušviui, reikėtų sukti kairėn. Čia pat, medžių pavėsyje, rymo bene vieni įspūdingiausių dvaro parko vartų Lietuvoje. 1890 m. pastatyti neogotikiniai raudonų plytų mūro vartai, man kažkiek priminę Gediminaičių stulpus, ne tik priverčia išpūsti akis, bet ir žadina smalsumą pasidairyti už jų. O ten – buvęs Pašušvio dvaro sodybos parkas, kuriame šnabžda ne tik senieji medžiai, bet ir žemiau slėnyje tekanti upė.
Kitapus Šušvės – buvęs malūnas, tačiau – jau avarinės būklės. Nuo jo perėjus į kitą gatvės pusę pro krūmynus šmėsčioja dvaro ūkiniai pastatai. Pirmasis dunkso buvęs dvaro sandėlis – magazinas, už jo – įspūdingo dydžio ir dailumo svirnas. Stovi jis laiko nukamuotas, bet dar stiprus ir lyg perliukais nusagstytas – apaugęs sulaukėjusių baltauogių meškyčių guotais.
Paėjus dar tolėliau, pasirodo buvęs pagrindinis dvaro kumetynas. Mažai kur galima rasti tokių puošnių – su reljefiniu augalinių motyvų dekoru ir įrėžta data – 1872 m. Kumetynų Pašušvio dvaras turėjo ir daugiau, tačiau, panašu, liko tik šis.
Deja, bet dvaro rūmų Pašušvyje jau seniai nebėra, nors, žvelgiant į visus išlikusius statinius, akyse taip ir nori šmėžuoti jų kontūrai.
Įdomu tai, kad šios žemės ganėtinai glaudžiai susijusios ir su viena svarbiausių Lenkijos istorinių asmenybių... Visiems teko girdėti apie Juzefą Pilsudskį (1867–1935 m.) – Lenkijos revoliucionierių, valstybės atkūrėją, kurio kariuomenė Lenkiją ir Vakarų Europą apgynė nuo bolševikų.
Įdomu tai, kad šios žemės ganėtinai glaudžiai susijusios ir su viena svarbiausių Lenkijos istorinių asmenybių...
J.Pilsudskis – lietuvių kilmės lenkas. Anot šį kraštą tyrinėjančio istoriko Karolio Samboros, kiek piečiau, dabartinėje Pajieslio kaimo teritorijoje, buvo įkurtas Pašušvio palivarkas, vėliau tapęs rimtesniu dvareliu. Būtent jame XIX a. 2 ir 3 ketvirčiuose gyveno J.Pilsudskio seneliai Teodora ir Petras. Deja, šis dvarelis sudegė. Čia, Pajieslyje yra ir J.Pilsudskio senelės kapas.
Pasak istoriko, anuomet ši vieta taip pat vadinosi Pašušviu. Gali būti, kad Lenkijos vadovas čia nesilankė, tačiau lenkams (dėl jau minėtos priežasties) šios apylinkės turėtų būti tikrai neeilinės. O kodėl ne lietuviams? Būtent J.Pilsudskis organizavo Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos. Taigi, jei kažkur esi didvyris, kitur – niekšas...
O štai senojo Pašušvio dvaro, kurio ūkinius pastatus ir vartus dar regime, vienas iš savininkų – Antanas Zaborskis (1850–1907 m.) buvo archeologijos entuziastas. Jis rinko įvairiausias senienas ir kasinėjo Pašušvio kapinyną. A.Zaborskis dvare net įkūrė vertingą muziejų, kurio eksponatai vėliau atsidūrė Vilniuje.
Turbūt ir žodžiai gali būti verti muziejaus? Štai šiandien mano močiutė kaip tik prisiminė maudynes Šušvėje prieš maždaug 70–75 metus, tiesa, ne kažkuriame Pašušvyje, o gimtinėje, kur ši upė dar tik pradeda savo didžiąją kelionę:
„Pri Šiušves griebdavam šieną. Da pievas buva, da ganyklas. U per tas pievas, per tas ganyklas i jinai tekieja. Mes čia maudydavomės, u biškį toliau buva kunigų maudykla. Ten gilesnė vieta buva. Aglikes kelias ant kranta pasodytas, keturias atruoda auga. Tie kunigai ateidava, maudydavas vasarą karštuom dienuom. Koks altarists jau pasenęs (seniuką kuokį kunigą taip vadydava), jauns klebuons, kitą sykį antras būdava da jauns koks, gal da i ne visai įšventits į kunigus, baigęs tik siminariją. A balai žina. Apie tris būdava. Teka kitą sykį i mum, kai nebūdava kunigų, pabraidyt. Bet va, taip jau – lig pažastų te vandens.
Būdava i brastva. Ti su vežimais važiuodava, kad vežimų ratai neperdžiūtų. Pervažiuodava per Šiušvę i tie arkliai eidava. Uo taip. Ti va, ne per tiltą važiuodava su vežimu, bet per Šiušves brastvą – negili labai buva. Kai saulėta diena – tai taip skaidrūs akmeniukai dugne i matydavas.“
Upė niekada nesustoja – vis skuba savo keliu, vis juda pirmyn, nunešdama ir mus, ir laiką, ir prisiminimus...
Klausiausi močiutės ir galvojau, o kiek dar istorijų papasakotų Šušvės vanduo. Tačiau upė niekada nesustoja – vis skuba savo keliu, vis juda pirmyn, nunešdama ir mus, ir laiką, ir prisiminimus...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
