Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Vienas svarbiausių Imperijos kelių – Via Augusta prasidėjo Gades mieste (šių laikų Kadisas) ir sujungė šiuolaikinius Sevilijos, Karmonos, Kordobos, Valensijos, Teragonos, Žironos miestus iki pat Narbonos Prancūzijoje. Juo žinios ir įsakymai iš Romos Senato Andalūziją pasiekdavo vos per septynias dienas.
Jaunystėje labiau žavėjausi istorijomis apie indėnus ir romėnus, nei apie keliautojus ar kosmoso užkariautojus. Istorijos apie Vinetų, Spartaką, Čingačhuką, Cezarį ir Kleopatrą, Topą ir Harį – ech, kaip puikiai leidau laiką apie visus juos skaitydamas! Tačiau susidomėjimas indėnais išblėso atradus, kad jų nuotykiai su istorine tiesa turi mažai ką bendro.
Kai vėliau juos sutikau keliaudamas po Arizoną ir Nevadą – nei vienas nepriminė Čingačguko ar Geronimo. O štai Roma iki šiol mane traukia tarsi magnetas, nes jos istorija egzistavo ne fantazijų knygose, o tikrovėje. Ir naujų atradimų džiaugsmas dabar dar didesnis, nes romėnai Andalūzijos istorijoje paliko aiškiai matomus ir net apčiuopiamus pėdsakus. Tiek apčiuopiamus, kad dalelytę Romos net gali įsidėti į kišenę.
Romos laikų pastatų liekanų ar ūkinės veiklos pėdsakų galima rasti beveik kiekviename didesniame Andalūzijos mieste. O ir nedidelio miestelio muziejus gali nustebinti gausia reliktų ekspozicija. Regione kasmet atkasamos romėnų vilų, malūnų, akvedukų, teatrų, pirčių liekanos, o tai kelia ir naujų rūpesčių vietos valdžiai. Įstatymai reikalauja radinius gerai ištirti, vertingiausius perkelti į muziejus, o likusius – užkonservuoti.
Didelės apimties darbams trūksta ne tik lėšų, bet ir archeologų, todėl būna ir taip, kad naujų radinių vietos, paviršutiniškai jas apžiūrėjus ir aprašius… užpilamos žvyru. Be to ir žemių savininkai nelabai džiaugiasi tokiomis radybomis, kurios gali reikšti, kad net ir privačioje žemėje pradėti darbai gali būti stabdomi neribotam laikui.
Italika (lot. Itálica) kadaise buvo pirmasis Pirėnų pusiasalyje romėnų įkurtas miestas. Ir ne tik Pirėnų pusiasalyje, bet ir pirmasis, įkurtas už Italijos ribų. Jame gimė net trys būsimieji Romos Imperatoriai – Trajanas, Adrianas ir Teodosijus. Italikoje pastatytas amfiteatras talpino 25 000 žiūrovų, o ten vykę renginiai savo didybe nebūtų padarę gėdos ir Koliziejui.
Jo gyventojai skyrė didžiulį dėmesį kultūrai, menui, kūno higienai ir gimnastikai. Šios Romos kolonijos prestižas visoje Imperijoje buvo neginčijamas – didžiųjų imperatorių gimtinė nestokojo dėmesio ir buvo apdovanojama ypatingomis privilegijomis.
Tačiau bėgant amžiams miesto svarba sumažėjo, o galiausiai jis ir visai išnyko ne tik iš žemėlapių, bet ir iš žmonių atminties. Dar po kiek laiko ėmė nykti ir nuo žemės paviršiaus – po kelių šimtmečių šiose vietose pasirodę naujakuriai buvo praktiški ir nesukdami galvos dėl istorinio paveldo ardė likusius griuvėsius, o jų dalis naudojo naujoms statyboms. Šalia augo naujas, Santiponcės vardu pavadintas miestas, o jo statyboms reikėjo akmenų.
XVIII amžiuje kilus susidomėjimo antika madai, senienų kolekcionieriai ir prekeiviai nušlavė Italikos likučius nuo žemės paviršiaus, o tada pradėjo kastis giliau. Ieškant antikinių skulptūrų, dekoro elementų, buities rakandų ir indų buvo pradėti ardyti pastatų pamatai, atverti rūsiai, kloakos, persijoti akmenys net laidojimo vietose.
Antikos laikų reliktus užsakydavo turtingos šeimos, dažniausiai kilusios iš šalia esančios Sevilijos. Jie manė (o gal jiems patogu buvo taip manyti), kad perkeldami istorinį paveldą į savo rūmų sales išsaugos jį ateinančioms kartoms. Kolekcionierių samdomi senienų plėšikai prilygo tų laikų archeologams: sudarinėdavo skulptūrų ir mozaikų katalogus ir kodais žymėdavo jų radimo vietas.
Jie ne tik įgudo išardyti sienų fragmentus, kolonas ar mozaikas iš antikinių griuvėsių, bet ir vėl juos sumontuoti užsakovų rūmuose išlaikant originalų planą. Yra likę įrašai net apie skelbtus konkursus surasti trūkstančias skulptūrų, mozaikų ar pastatų dekoro dalis.
Net ir Sevilijos miesto valdžios požiūris į antikinio paveldo išsaugojimą lengvai tariant nebuvo toliariagiškas. 1740 metais buvo įsakyta išardyti amfiteatrą ir jo akmenis panaudoti Guadalkiviro upės užtvankos statyboje.
Dar kitų griuvėsių net nesivargino ardyti ir panaudoti, o tiesiog susprogdino nes… trukdė gretimai tiesiamo kelio statybai. Miesto likučius, o tiksliau sakant tą dalį, kuri per stebuklą išliko po beveik 1500 metų trukusių plėšimų, apsaugoti įstatymu pabandyta tik 1912 metais. Kažkokiu, sunkiai įsivaizduojamu būdu, dalis unikalių Italika miesto meno pavyzdžių buvo išsaugota perkeliant juos į Madrido ir Sevilijos muziejus.
Tačiau daugiausiai šio miesto detalių yra integruota į renesanso ar vėlesnių laikų rūmus, vėliau irgi tapusiais saugomais paveldo paminklais. Nors Romos statyta Italika tapo donoru naujiems pastatams ir kultūroms, labai gaila, kad išsaugoti jo likučiai leidžia tik miglotai įsivaizduoti, koks buvo šis miestas savo šlovės viršūnėje.
