Vis garsiau kalbama, kad istorinė, Liepų g. esanti ir visuomenei neprieinama pirmoji vandenvietė galėtų tapti lankytinu objektu su muziejumi. Šios minties nesikrato ir AB „Klaipėdos vanduo“ vadovybė, o gidai jau dabar tiesia tiltus ir tikina, jog industrinis, pramoninis paveldas – ant bangos, jis vis labiau masina naujų istorinių perliukų ieškančius smalsuolius.
„Vakarų ekspreso“ skaitytojams – išskirtinis reportažas iš 1902 m. veiklą pradėjusios vandenvietės, kurioje išlikęs autentas priverčia išsižioti ir visiškai kitaip pažvelgti į Klaipėdos vandentvarkos istoriją. „Kas valdo vandenį, valdo miestą“, – kadaise sakydavo Europoje.
Viduramžių pabaiga
Lietuvoje seniausia vandentiekio istorija gali pasigirti Vilnius: jame jau nuo 1501 m. vanduo į miestą mediniais vamzdžiais savaime tekėdavo iš aukštesnėse vietose esančių šaltinių. Plokščioje, šlapioje, pelkėtoje Dangės deltoje įsikūrusi Klaipėda tokios prabangos neturėjo.
Yra žinoma, kad prieš šimtmečius geriamuoju vandeniu į uostą atplaukusių burlaivių įgulas aprūpindavo savotiški vandens tiekėjai: jie vykdavo į šaltiniuotas Dangės terasas už miesto ir statinėmis gabendavo švarų vandenį. Manoma, kad tokiu būdu radosi ir pavardė Bachmann (vok. „bach“ – upelis, „mann“ – žmogus"). Turbūt neatsitiktinai uostamiestyje buvo ir Bachmanno dvaras, šalia kurio iki šiol nuo Dangės terasos kairiojo kranto šlaitų srūva šaltinėliai.
Klaipėdoje išlikęs seniausias Lietuvoje, 1898 m. giluminis vandens gręžinys.
Gabenti vartojimui šaltinių vandenį iš užmiesčio buvo tikra prabanga, tad klaipėdiečiai kasdavosi šulinius, kurie pradėti naudoti nuo XVII a. Būdavo įrengiami mediniai siurbliai su stūmokliais, po žeme – medinių tąšų rentiniai. Po Didžiojo gaisro 1854 m. mediniai šulinių siurbliai pradėti keisti metaliniais, ir 1856 m. Klaipėdoje jau veikė 41 viešas šulinys-kolonėlė, kurių vanduo buvo naudojamas maistui gaminti, arkliams girdyti, gaisrams gesinti.
Tačiau palyginti negilių šulinių vanduo buvo prastos kokybės, ką XIX a. pirmojoje pusėje pažymėjo ir miesto gydytojas F. J. Morgenas: „Upės vanduo maistui netinka, nes vėjai Dangės vandenį sumaišo su jūros vandeniu“, – rašė jis. Ištyręs šulinių vandenį gydytojas pastebėjo, jog švariausias – dešiniajame upės krante. Mėmelio valdžia nusprendė, kad ilgiau taip gyventi, tarsi viduramžiais, nebegalima, todėl nuspręsta atlikti eksperimentą.
Geologinė ekspedicija 1876-1877 m. vyko Purmalių kaime, kuriame valstybės lėšomis buvo išgręžtas pirmasis dabartinės Lietuvos teritorijoje giluminis gręžinys, siekęs apie 250 m. gylį. Paaiškėjo, kad permo sistemos klintyse esama tinkamo gėrimui vandens. Nuspręsta jo ieškoti ir pačiame mieste, pasirinkus dešinįjį Dangės krantą ties Liepų g. (anuomet Aleksandro g.), šalia Dujų fabriko. Teko samdyti garsią E. Bieske firmą iš Karaliaučiaus ir darbuotis ilgiau nei metus – nuo 1898 rugpjūčio iki 1899 m. lapkričio. Pasiektas 277,85 m gylis, iš kurio vanduo fontanu veržėsi net į 38 metrų aukštį (tai prilygtų 12 aukštų namui).
Pirmojo gręžinio aplinkoje (1937 m. vandenvietėje jau buvo 5 arteziniai gręžiniai, kurių giliausias siekė 288,7 metro) ėmė kurtis ir pirmasis dabartinės Lietuvos teritorijoje vandenvietės kompleksas (jį statė kviestinė firma „Schewen“ iš Bochumo miesto), kuris iškilmingai atidarytas ypatingą dieną – per Klaipėdos miesto įkūrimo 650-ąsias metines, 1902 m. rugpjūčio 2-ąją. Taip senasis Mėmelis įžengė į naują civilizuoto miesto istorijos etapą: vanduo centralizuotai pradėtas tiekti gyventojams. Tiesa, pirmaisiais vandentiekio gyvavimo metais buvo tik 1095 abonentai (vienas gyventojas vidutiniškai sunaudodavo 40 litrų vandens per parą). Jų kasmet vis daugėjo, plėtėsi ir vandentiekio sistema.
Nepaisant prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo, nuo 1914 m. dvejus metus tiestas 250 tūkst. markių atsiėjęs kanalizacijos tinklas. Prie jo prisidėjo apie pusę tūkstančio klaipėdiečių darbininkų. 1926 m. vandentiekį (jis mieste siekė 41 km ilgį) turėjo jau 352 namai.
Įdomu tai, kad prisijungti prie centralizuoto vandentiekio miestiečiams būdavę privaloma, jei sklypas yra šalia magistralinių tinklų. Už priešinimąsi prijungimui ar savavališką vandens naudojimą numatytos baudos (iki 30 markių, kai 1 kub. vandens kaina buvo 30 pfenigių) arba areštas.
Gręžinio nesunaikino
Klaipėdos vandens kelio ar nutiestų tiltų tarp gręžinio ir vartotojo istorija yra įdomi ir turtinga, apie ją galima pasakoti daug, tačiau įdomiausia yra savo akimis išvysti tą 1898 m. atsiradusį „lopšį“. Juo vienareikšmiškai galima vadinti pirmosios vandenvietės teritoriją, kuri gali didžiuotis išlikusiais įvairiausiais reliktais, pripažintais kultūros vertybėmis ir saugomais valstybės. Laisvai patekti į objektą galimybių nėra, tačiau ši situacija gali keistis.
Prie įėjimo į vandenvietę žvilgsnis iškart nukrypsta į du šonuose stovinčius raudonų plytų mūro vartų stulpus, kurie išliko nepakitę nuo XX a. pr. Dešinėje pasitinka pilkas buvusio vandens bokšto cilindras su stogeliu. 25-erius metus Klaipėdos vandentvarkos sistemoje dirbantis Aidas Birgėla paaiškino, jog šis objektas – ne tai, apie ką galvojama.
„Čia – jau pokariu statyto vandens bokšto likutis, o senasis buvo šalia, prie siurblinės. Kažkada kasant tą vietą darbuotojai rado raudonų plytų po žeme“, – mosteli ranka į pievos kampą po teritoriją vedžiojęs AB „Klaipėdos vanduo“ darbuotojas.
„Bėgant metams technologijos kardinaliai keičiasi, todėl senoviniai mechanizmai tampa vis įdomesni.“
1901-1902 m. statytas (ir susprogdintas per Antrąjį pasaulinį karą) vandens bokštas buvo tikra ne tik vandenvietės, bet ir viso Mėmelio puošmena, kuri tik dar kartą įrodė, kaip prieš šimtmetį rūpėjo estetika, jei net pramoniniai objektai buvo statomi su aibe dekoro elementų. Bokšto išorė buvo padailinta gotikai būdingomis smailiomis arkomis, cokolinė dalis – aštuoniakampė, pereinanti į konusinį stiebą, ant kurio buvo rezervuaras. Sferinis bokšto kupolas užsibaigė nedideliu ažūriniu bokšteliu, kuris buvo uždengtas liauno kontūro, jugendo stiliaus stogeliu. Bokšto viršuje – dekoratyvinė burbuolė.
Šis objektas buvo populiarus motyvas senosiose atvirutėse, todėl ikonografinės medžiagos yra nemažai ir svarstoma, kad bokšto vietoje būtų galima pastatyti sumažintą jo kopiją. Be kita ko, mūsų regione, prie Bajorų (Kretingos miesto prieigose) geležinkelio stoties, yra išlikęs vienintelis panašaus tipo, tik dar senesnis (pastatytas 1892 m.) vandens bokštas, kuris buvo skirtas garvežiams aprūpinti. Toks buvęs ir šalia Klaipėdos geležinkelio stoties, bet susprogdintas per Pirmąjį pasaulinį karą.
Visai šalia senojo vandenvietės bokšto vietos galima išvysti ir bene ikoniškiausią, nors ir neišvaizdų, reliktą: pirmojo artezinio gręžinio „memorialą“.
„Iš jo vanduo nebepumpuojamas, tačiau naudojame monitoringui, imami mėginiai. Po žeme iki šiol yra autentiškas vamzdis su sklende. Visi arteziniai gręžiniai turi savo gyvavimo pradžią ir pabaigą. Kai per dešimtmečius išpumpuojama labai daug vandens, jo lygis po žeme krenta, užsikemša vamzdis, gręžinys nebetenka našumo. Po kokių 60 metų gręžinys nebetinkamas eksploatuoti“, – paaiškino A. Birgėla.
Šiuo metu šiaurinei Klaipėdos daliai (trečdaliui vartotojų) vandenį tiekiančioje pirmojoje vandenvietėje veikia 6 arteziniai 250-300 metrų gylio gręžiniai. Pietinė miesto dalis išvalytą vandenį gauna iš Wilhelmo kanalo.
Rezervuaro magija
Prieš dešimtmetį anuometinė AB „Klaipėdos vanduo“ vadovybė pirmą kartą garsiai prabilo apie siekį pirmoje vandenvietėje įrengti muziejų, tačiau idėja liko neįgyvendinta nepavykus gauti finansavimo iš Europos Sąjungos fondų. Bendrovė iš vartotojų surinktus pinigus gali naudoti tik vandentvarkai.
„Šis pastatas ir buvo nusižiūrėtas kaip vieta muziejui“, – į vandens kėlimo, arba siurblinės, namą iš dviejų dalių mosteli vedlys po teritoriją. Siurblinė – nebenaudojama, sutrešusiomis antrojo aukšto grindimis. Raudonplyčiame (plytos su įvairiais firminiais įspaudais) korpuse, pirmajame aukšte, jau dabar galima išvysti pradėtą kaupti įvairių reliktų kolekciją.
„Saugome ir ikikarinę, ir sovietinę įrangą. Čia – 1981 m. chloratorius, kuris dozuodavo vandens dezinfekcijai skirto chloro kiekį. Įdomios yra XX a. pr. stogo perdangos, kurių plokštes išsaugojome. Į cemento skiedinio plokštės vidų dėdavo apšiltinimo medžiagą, galbūt lino pakulas. O ant vienos plokštės įsiamžino ir darbininkai: pieštuku užrašyta 1912 m. data ir vardai, pavardės. Yra senų hidrantų požeminės dalys, vamzdžiai, šulinukas ir kt.“, – rodė A. Birgėla. Įmonė yra sukaupusi ir įvairių istorinių dokumentų, brėžinių, planų, nuotraukų.
Už siurblinės – kelių metrų aukščio pylimas ir kukliai atrodantis, tačiau autentiškas aeracinės pastatas užmūrytais langais. Ant jo stogo (simboliška) ne vienerius metus lizdą susikrauna ir peri vandens paukščių, sidabrinių kirų, pora.
„Labai aršiai gina savo jauniklius, kai šie palieka lizdą. Bombarduoja išmatomis iš oro. Pastebėjome, kad ypač nukenčia raudonos spalvos automobiliai“, – juokėsi A.Birgėla. Surimtėjęs pasakojo toliau.
„Sistema veikė taip: vanduo iš artezinio gręžinio keliaudavo į atviro tipo aeracinę. Joje būdavo paleidžiamos stiprios čiurkšlės, tokiu būdu pasišalindavo supuvusio kiaušinio kvapą turintis sieros vandenilis, o gavusi deguonies geležis nusėsdavo kaip dribsniai. Po aeracijos vanduo patekdavo į didžiulį rezervuarą, esantį po žeme“, – detales dėstė jis.
Būtent autentiška, po pylimu glūdinti ir seniai nebenaudojama vandens talpykla ir yra įspūdingiausias bei vienas unikaliausių senojo Mėmelio technikos paveldo objektų. Kolonos remia gelžbetonio skliautus, ant lubų formuojasi druskų varvekliai, o grindys nuklotos rusvo purvo sluoksniu. Rezervaure – neįtikimas aidas. Šūktelėjus garsas padidėja kelis kartus ir tarsi „išsiplečia“, o po sekundės dalies ima slopti ir virsta pamėklišku, jau į žmogaus balsą nebepanašiu, duslėjančiu rezonansu. Kol vėl įsivyrauja spengianti tyla.
„Viena baleto trupė ieškojo įdomios aplinkos klipo filmavimui ir kreipėsi į mus. Parodėme rezervuarą, kuris tiesiog pribloškė savo vidumi, akustika. Būtumėme paruošę jį filmavimui, deja, trupei per mažai vietos buvo, todėl pasirinko kitą objektą. Baleto trupę sužavėjo ir autentiškas vandens filtravimo pastatas, esantis šalia, tad tikimės, kad jie pas mus dar sugrįš“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo AB „Klaipėdos vanduo“ komunikacijos vadovė Gintarė Butkienė.
Tiesa, norint rezervuarą pritaikyti žmonių lankymui, reikėtų priimti sudėtingus sprendimus, investuoti nemenkas lėšas norint užtikrinti žmonių saugumą. Neatmetama galimybė tinkamai apšviestą vandens saugyklą pamatyti ir nenusileidus į ją. Vilniuje, šimtametėje Liepkalnio vandens saugykloje (joje – taip pat fantastiška akustika, kuomet aidas atsikartoja 5-6 kartus), jau ne vienerius metus rengiamos ekskursijos.
Bus tęsinys. Jame sužinosite, ką apie istorinės vandenvietės pritaikymą lankymui mano AB „Klaipėdos vanduo“ vadovybė, paveldosaugininkai, turizmo specialistai.
