Didelis minusas galerijai, kad ji tapo masinio pasibuvimo objektu, bet ne istorijos ir meno suvokimo objektu. Suvokimu suprantu tai, kad ekspoziciją reikia skaityti. Dažniausiai lankytojai juda. Ir juda viena kryptimi. Ko gero, atspėjote, kokia kryptimi juda tūkstantinė lankytojų minia? Taip, juda link „Monos Lizos“. Ir tas judėjimas sumenkina galerijos paskirtį.
Dažniausiai, kaip supratau, lankytojai jokių poreikių neturi. Jiems svarbu patekti į Luvrą. Didelis minusas galerijai, kad ji tapo masinio pasibuvimo objektu, bet ne istorijos ir meno suvokimo objektu.
Susidaro įspūdis, kad žmogus beveik dvi valandas lūkuriavo, kad įsigytų bilietą į galeriją, ir tada rodyklių vedamas, skuba į salę pamatyti garsųjį paveikslą.
Nemeluosiu, man buvo žingeidu pamatyti Leonardo da Vinčio paveikslą, bet dar įdomiau buvo stebėti kone ekstazės ištiktus paveikslą fotografuojančius lankytojus veidus.
Rodos, kad daugiau Luvre nėra ko pamatyti. Galerijos plane pažymėti objektai, kuriuos reikėtų lankytojui pamatyti. Tie eksponatai vertingi tiek istorine, tiek meno prasme. Programėlėje jų pažymėta apie dešimtį. Jeigu lankytojas vadovaujasi šia nuoroda, tai pamato visą muziejų.
Lėtai, naudodamasis planu, kildamas ir leisdamasis galerijos laiptais gali apžvelgti visą muziejaus ekspoziciją ir užtruksi apie 3–4 valandas. Nustebino, kad galerijos plane nebuvo nurodytas kaip vertingas eksponatas – Babilono Karaliaus Hamurabio surašytas įstatymų rinkinys. Įstatymai surašyti dantiraščiu ant juodojo kobalto akmens – stulpo XVIII a. iki Kristaus. Šis akmuo iliustruojamas net visuose Lietuvoje leidžiamuose istorijos vadovėliuose.
Tačiau maloniai nustebino, kad nemažai jaunų žmonių būriavosi prie šio akmens. Apžiūrinėjo iš visų pusių ir net tarpusavyje diskutavo. Matyt, suvokdami, prie kokio istorijos civilizacijos paminklo jie stovi. Gerą jausmą patyriau ir aš, tarsi mintimis bandydamas nusikelti į saulės ir teisingumo dievo Šamašo ir karaliaus Hamurabio teisingumo paieškas.
Dar vienas eksponatas mane labiausiai domino. Tai italų barokinio meno tapytojo Lionellio Spados paveikslas „Koncertas“. Domino todėl, kad Vilniaus valdovų rūmuose antrojo aukšto Barokiniame itališkame valdovo kambaryje kabo to paties dailininko paveikslas „Liudovisi koncertas“.
Paveikslai skiriasi. Vilniaus paveiksle viena figūra daugiau ir jis savo dydžiu ženkliai didesnis nei paveikslas Luvre. Paveikslo Luvre suradimas man buvo maloni staigmena. Dabar, kai vedu ekskursijas Valdovų rūmuose, lankytojams prie Lionellio Spados paveikslo parodau nufotografuoto ir Luvre esančio paveikslo kopiją. Lankytojus tai suintriguoja.
Luvras – istorijos enciklopedija, istorijos labirintas, iš kurio neįmanoma išeiti.
Paryžius be Napoleono ne Paryžius
Napoleonas Bonopartas laikomas istorijos asmenybės kultu Prancūzijoje ir Paryžiuje. Tai liudija mano aplankyta Triumfo arka ir Invalidų namai. Triumfo arka man pasitarnavo fotografuoti Paryžių iš viršaus. Ir tam ji labai tiko.
Paryžiaus kvartalai tarsi saulės spinduliai tiesėsi nuo arkos. Centrine ašimi, be abejonės, yra Eliziejaus laukai. Arka pastatyta Austerlico mūšiui įamžinti 1806 metais. Po pergalės mūšyje Napoleonas I pasakė savo kariams, kad jie grįš namo tik pro triumfo arką.
Statinys atitinka romėniškąją antikinę architektūrą, kurią labai mėgo imperatorius. Istorinė simbolika sieja arką su Napoleono palaikais, kurie pro Triumfo arką 1840 metais karaliui Luji Pilypui įsakius buvo sugrąžinti iš Šv. Elenos salos į Paryžių.
Imperatoriaus Napoleono I palaikai perlaidoti Invalidų namų Sobore. Didingas raudono marmuro sarkofagas juosiamas bareljefais, kurie atspindi Napoleono karinius ir politinius laimėjimus.
