Invalidų namai buvo skirti kariams, kurie po karo tapo invalidais. Jie čia buvo gydomi ir išlaikomi valstybės. Tame pačiame invalidų namų muziejuje veikia Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų muziejus.
Ekspozicija nuosekliai pasakoja apie karų priežastis, eigą, padarinius. Jokios pompastikos tik informatyvi ekspozicija. Mums reikėtų pasimokyti iš prancūzų, kaip pateikti informaciją muziejuose. Kadangi tematika karinė, tai naudojama daug audio ir vizualios technikos. Dokumentiniai kino kadrai, autentiška karo technika, amunicijos, apranga – visa tai suteikia lankytojui istorinio tikrumo ir autentikos.
Monitoriuose gali peržiūrėto dokumentinius kadrus. Galima juos sustabdyti, pakartoti, padidinti ir sumažinti. Visa tai, ką leidžia dabartinė skaitmeninė kompiuterija. Lankymasis muziejuje visai neprailgsta. O ir istorinė informacija pateikta laikantis pasaulio istorijos vertinimų. Iš esmės visa tai dėstoma ir mūsų mokyklose. Informacija objektyvi. Sudomino žemėlapis, kuris rodė Europos valstybių teritorijas po Potsdamo konferencijos. Žemėlapyje žymimos ir trys Baltijos šalys, kurias okupavo SSRS.
Naujasis Paryžius
Užkilus ant Triumfo arkos apžvalgos aikštelės, puikiai matai miesto panoramą. Nudžiugau, kad Eifelio aukštybei nenusileidžia naujojo Paryžiaus dangoraižiai. Būtina aplankyti Paryžiaus la Defense rajoną. Verslo ir gyvenamųjų namų rajonas, kuriame puikiai dera naujoji architektūra.
Architektūros žaismas, improvizacija – taip pavadinčiau bendrą rajono pastatų kompoziciją. Artėji prie Didžiosios La Defanso arkos kuri yra Triumfo arkos modernioji versija ir žvilgsniu gaudai vis įmantresnes architektūros formas įgyjančius statinius.
Kompozicija sudomina tuo, kad pastatai neužgožia vienas kito. Jie tarsi papildo ankstesnį pastatą nauju posūkiu ir aukščiu.
Netikėta staigmena
Paryžiuje ketinau susitikti su lietuvių bendruomenės nariais. Dar iki vizito parašiau kelis laiškus lietuvių bendruomenės nariams. Domino lietuvių veikla, lietuviškos mokyklėlės ir kt. Į mano laiškus buvo sureaguota.
Tačiau atostogų metas ir ne visi galėjo skirti laiko susitikimui. O ir aš buvau užsiėmęs Paryžiaus pažinimu. Tačiau nudžiugino Paryžiaus jaunimo bendruomenės narės Ramintos laiškas. Raminta kvietė sutartu laiku susitikti ir pasišnekėti. Paryžiuje Raminta jau trejus metus. Baigusi magistrantūros studijas Paryžiuje, liko čia dirbti. Darbas merginai patinka. Aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenės veikloje. Lietuvių bendruomenė Paryžiuje ne tokia plati, kaip Anglijoje, tačiau veiklos užtenka. Bendraujama su Lietuvos ambasada.
Bendruomenė renkasi Šv. Augustino bažnyčioje. Šioje bažnyčioje Raminta gieda chore. Čia po šv. mišių vyksta lietuviškos mokyklėlės pamokos. Atvira, nuoširdi mergina sako, kad pasiilgsta Lietuvos. Tačiau bent kelis kartus per metus aplanko namiškius Alytuje. Nuo savęs pasakysiu, kad Ramintos geranoriškumu įsitikinau, kai nustojo veikti mano fotoaparatas. Tiesiog „nusprogo“ elementas.
Raminta pasiūlė savo fotoaparatą, kuris tarnavo man visą kelionės laiką. Taigi vaizdai, kuriuos fotografavau Paryžiuje, tai Ramintos dovana man. Manau, kad ir visi lietuviai, gyvenantys Paryžiuje, tokie pat paslaugūs ir geranoriški.
Taigi, Paryžius – niekada iki galo neperskaitytas, žavus ir istorijos dvasia pulsuojantis miestas. Miestas, kurį reikia pamatyti, reikia suvokti ir niekada nepamiršti.
