Istorinis turas po Vilnių: nuo XIV a. menančių pilių iki industrializacijos palikimo

Kelionė prasidėjo Antakalnyje – pasak gido, viename seniausių Vilniaus rajonų. Šis rajonas susiformavo šalia pagrindinės sostinės upės – Neries – ant kalnų, todėl ir buvo taip pavadintas.

„Senajame Vilniuje Antakalnis buvo labai svarbus. Kadangi jis buvo formuojamas aplink kelią, kuris vedė į tuometinį Sankt Peterburgą, o priešinga kryptimi – į Varšuvą“, – pasakojo A.Kazlauskas.

Vilniuje yra labai daug baroko laikotarpio bažnyčių, ypač daug jų buvo sukurta antroje XVIII a. pusėje.

Po keliasdešimt sekundžių jis atkreipia dėmesį į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią: „Eksterjeras atrodo gana paprastas ir tipiškas baroko laikotarpiui. Bet interjeras yra išskirtinis – vienas gražiausių Europoje ar net pasaulyje. Ji buvo pastatyta XVII a. pabaigoje.

Tuo metu, baroko laikotarpyje, buvo labai svarbu padaryti įspūdį žmonėms įvairiomis detalėmis“.

Gidas atskleidė dar vieną detalių gausos priežastį – sužavėti žmones taip, kad jie norėtų eiti į bažnyčią.

Žemiau pateikta nuotrauka – piešinys iš XIX a. Joje pavaizduota Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Kairėje pusėje, pasak gido, vieta, kurioje buvo labai populiariu susitikti ir pasisėdėti.

Nuotraukoje taip pat matomi istoriniai keliai, vedantys į Sankt Peterburgą. 1965 metais jie buvo sunaikinti, toje pačioje vietoje stovi tik bažnyčia.

Vilniaus apskrities archyvo nuotr./Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia XIX a.

Žirmūnai – ištrinti krikščionybės puslapiai

Per kelias minutes autobusas pasiekė antrąjį svarbų rajoną šiame ture – Žirmūnus. „Tai naujojo Vilniaus simbolis. Tai kartu ir Sovietų Sąjungos mėgstamiausių sąraše buvęs rajonas. Kai jis buvo pastatytas, keli krikščionybės puslapiai buvo ištrinti“, – teigė „Gatvės gyvos“ įkūrėjas.

Gidas pabrėžia, kad šis rajonas pirmasis, kuris visiškai buvo apstatytas blokiniais namais valdant Nikitai Chruščiovui.

Ten, kur iš keturių mums gerai žinomų kalvų – Trijų kryžių kalno, Gedimino kapo kalno, Stalo kalno ir Bekešo kaln“ – stovi Kalnų parkas, šalia ar toje pačioje vietoje iki XIV a. pabaigos stovėjo medinė „Kreivoji“ pilis.

„Po sudeginimo buvo nuspręsta, kad ji nebus atstatyta dėl itin kalnuotų vietovių ir Vilnius buvo plečiamas kitoje upės pusėje“, – istoriją apie stipriąją medinę pilį pabaigia A.Kazlauskas.

Koreguojami industrializacijos padariniai

Praėjus dar kelioms minutėms, kairėje atsiveria industriniai gamyklų vaizdai. Pasak gido, kai kurie senoliai teigdavo, kad XIX a. pabaigoje tai buvo viena gražiausių Vilniaus vietų. Ši vieta pasižymėjo savo peizažu: kalnų gausa, nuostabiais vandenų kraštovaizdžiais bei nedideliais mediniais namukais.

„Naujamiestis – teritorija, kurioje buvo apie 15 fabrikų“, – pasakoja A.Kazlauskas

Tačiau, po Antrojo pasaulinio karo, sovietinės okupacijos metais, buvo nuspręsta šią teritoriją industrializuoti.

Beveik visos gamyklos, kaip teigia A.Kazlauskas, buvo didelės – turėdavo apie 2 tūkst. darbuotojų. Dauguma tarp Užupio ir Paplaujos buvusių fabrikų buvo uždaryti tik 2015–2016 metais. „Greitu metu ši teritorija bus rekonstruota, visiškai pakeista“, – teigia „Gatvės gyvos“ įkūrėjas.

Dar viena turo puošmena – Užupis. Tai taip pat senas rajonas, kuris turėjo tarsi savo respubliką. XIX a. šiame rajone buvo daug negyvenamų namų, tad meniniinkai nusprendė užimti šią teritoriją. Taip jie sukūrė savo respubliką, žinoma, ji nėra oficiali. Čia veikia jų sukurta konstitucija, yra prezidentas ir kiti valdantieji.

Vilnius – baroko miestas

Vilniuje yra labai daug baroko laikotarpio bažnyčių, ypač daug jų buvo sukurta antroje XVIII a. pusėje. Vienas žymiausių pavyzdžių – Vilniaus Misionierių bažnyčia, kitaip dar žinoma kaip Viešpaties Dangun žengimo bažnyčia. Ją suprojektavo architektas, baroko mokyklos įkūrėjas Jonas Kristupas Glaubicas.

XVI a. pradžioje aplink Vilnių buvo pastatyta gynybinė siena nuo priešų. Ši siena stovėjo 300 metų. Šiomis dienomis turime tik vienus išlikusius gynybinės sienos vartus. „Taip yra todėl, kad XIX a. pabaigoje Rusijai įžengus į Vilnių, jie žinojo, kad vartuose yra ypatinga, stebuklinga nuotrauka, kurios vietą sunaikinę, jie bijojo, kad gaus prakeiksmą“, – teigia turo gidas.

Aušros vartai su Vilniaus gynybine siena XVIII a. pab. ir dabar

Gatvės, menančios istoriją

Pylimo gatvė turi nuo seno išlikusį originalų pavadinimą. Jos pavadinimo šaknys kilę nuo XIV a., kai priešai keliaudavo iš Vakarų. Taigi, pasak A.Kazlausko, pirmasis ir pats svarbiausias gynybinis ženklas buvo sukasti pylimai šioje miesto dalyje, kurie padėdavo apsisaugoti nuo priešų.

Dra viena priežastis, kodėl buvo svarbu ginti miestą šioje pusėje – Naugarduko gatvė. Ji buvo senoji gatvė į Kauną, Trakus ir Varšuvą.

Trakų gatvėje, kur dabar yra kareivio skulptūra, anksčiau stovėjo dar vieni vartai. Šie vartai taip pat buvo gynybos sistemos dalis. Jie neišliko, bet buvo vadinami „Trakų“ vartais todėl, kad saugojo kelią, vedantį į Trakus.

Taip pat ši gatvė buvo vadinama didžiąją Pohulenka – didžiąja pramogų gatve. Vilniaus gyventojai šį kelią naudodavo pobūviams, vakarėliams. Senajame Vilniuje čia buvo gausu kavinių, restoranų, kurie buvo itin madingi ir prabangūs.

Vilniaus turizmo informacijos centro nuotr./Vilniaus Trakų gatvės sargybinis

Kita pramogų gatve vadinama gatvė dabar turi K.Kalinausko vardą.

Naujasis Vilnius – ilgos ir tiesios gatvės

„Ši miesto dalis buvo pastatyta XIX a., tuo metu, kai buvo visiškai rekonstruotas Paryžius ir Sankt Peterburgas“, – taip kitą turo dalį pradeda „Gatvės gyvos“ įkūrėjas.

Sovietų Sąjungai panorus išplėsti Vilnių, ne tik gynybinė siena buvo nugriauta, bet ir pastatyti nauji miesto vartai. Vieni jų puikavosi šalia Gėlių turgaus Basanavičiaus gatvėje. Iš šios konstrukcijos išlikęs tik vienas pastatas. Dabartinėje Lietuvos kariuomenėje tokie nedideli namukai yra vadinami patikros punktais ir turi tą pačią paskirtį: patikrinti įeinančiųjų žmonių dokumentus.

Šis pastatas buvo svarbus XIX a. pradžioje, tačiau po maždaug 30 m. administracija nusprendė, kad jo patikra yra ne itin vertinga, nes žmonės į miestą galėdavo patekti ir pro kitas vietas, pavyzdžiui, pro skyles gynybinėje sienoje.

XIX a. dabartinis Gėlių turgus buvo miesto riba. Už patikros punkto teritorija buvo militarizuota. Čia buvo ir kariuomenės kepykla, pavyzdžiui, iki 2008 m. čia veikė „Vilniaus duona“, kuri pradėjo savo veiklą dėl kariuomenės poreikių.

Senasis Vilnius pasibaigia Pylimo gatvės ar Aušros vartų teritorijoje. XIX a. pabaigoje miesto ribos nelabai kuo skyrėsi nuo dabartinių.

Naujamiestis – teritorija, kurioje buvo apie 15 fabrikų. Sovietų Sąjungos gyventojai atsimena, kad tais laikais šis rajonas turėjo labai specifinį – gamyklinį – kvapą. Kai kurie industrializacijos palikimai veikia ir dabar, pavyzdžiui, Švitrigailos gatvėje vis dar veikia kojinių fabrikas.

Geležinio Vilko gatvė, kaip teigia A.Kazlauskas, pastatyta XIX a.7–8 dešimtmečiuose. Ji buvo pavadinta Sovietų/Tarybų gatve. Anksčiau ši teritorija buvo labai žalia, joje vešėjo gamta. Joje XVI a. pabaigoje buvo rūmai, tačiau dabartiniame Botanikos sode yra išlikę tik kai kurie pamatai.

Šnipiškės – modernizmas, susijungęs su unikaliais mediniais namukais

Šnipiškės pavadintos XVI a. pabaigoje Povilo Šnipkos garbei – jis turėjo žemių šiame rajone. Ši teritorija formavosi aplink dar vieną svarbų kelią į Ukmergę, taip pat šis kelias vesdavo į Rygą. Įdomus faktas, kad ten, kur dabar stovi „Rimi Hypermarket“, labai seniai, dar prieš apgyvendinant Vilnių, tekėjo Neris. Todėl dabar teritorija nuo Baltupių iki šio prekybos centro turi mažų ežeriukų, kurie yra kadaise tekėjusios upės palikimas.

Martyno Černiausko nuotr. /Neatrastos Šnipiškės

Šnipiškės taip pat labai populiarus turistinis lankytinas objektas dėl jame išlikusių senų medinių namelių, kuriuose tualetai vis dar lauke, vanduo – šuliniuose. Dėl savo, pasak gido, „braziliškų“ namukų ši teritorija yra tapusi smagiu turistų traukos centru.

„Beveik 400 m. Vilnius turėjo vieną tiltą, per kurį buvo galima persikelti į kitą Neries krantą. Pirmasis tiltas buvo pastatytas 1546 m. ten pat, kur dabar yra Žaliasis tiltas“, – tęsia „Gatvės gyvos“ įkūrėjas. Jo pastatymą iniciavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikas Albertas Goštautas. Šis tiltas buvo daug kartų pažeistas ir daug kartų rekonstruotas. Žaliasis tiltas buvo pastatytas 1952 m.

Antrasis tiltas per Nerį buvo pastatytas po maždaug 400 m. Žvėryne. Dauguma kitų tiltų – Sovietų Sąjungos palikimas.

Šį turą vilniečiams ir miesto svečiams dovanojo kelionių autobusu įmonė „Lux Express“.