Kaip atgauti pradingusią kuprinę?
Nepaisant šių įvykių, lietuvaitę jos klajonėse po Pietų Italiją lydėjo sėkmė. „Mane kažkas tikrai saugojo“, – įsitikinusi mergina.
Kad likimas jai buvo palankus, geriausiai įrodo istorija Sicilijoje, kur traukinių stoties perone mergina netyčia paliko savo daiktus, bet beveik stebuklingu būdu juos susigrąžino.
Užsikalbėjusi su jais netyčia perone palikau savo kuprinytę ir įšokau į greitąjį traukinį. Tik jame supratau, kad neturiu su savimi nieko – nei kuprinės, nei pinigų.
„Iš Palermo traukiniu važiavau į mažesnį miestelį. Perone užsikalbėjau su indų šeima.
Šeimos galva ganė avis pas turtingą Sicilijos ūkininką.
Jo žmona kartu su septyniais jų vaikais (juos ir sutikau perone) pirmą kartą per septynerius metus atvažiavo aplankyti vyro.
Užsikalbėjusi su jais netyčia perone palikau savo kuprinytę ir įšokau į greitąjį traukinį. Tik jame supratau, kad neturiu su savimi nieko – nei kuprinės, nei pinigų. Žinojau, kad greitasis traukinys stoja tik didesnėse stotyse, t.y. maždaug už 100–150 km“, – sakė mergina.
Nors situacija nebuvo kasdienė, į paniką ji nepuolė – išsikvietusi konduktorių paprašė paskambinti į Palermo traukinių stotį ir paprašyti darbuotojo paimti iš perono kuprinę. Jis nubėgo, bet kuprinės ten jau neberado.
„Toje kuprinėje buvo viskas, su kuo keliavau, – kompiuteris, telefonas, piniginė, dokumentai, net drabužiai. Už 50 km esančioje stotyje išlipau ir bandžiau ieškoti, kaip man sugrįžti į Palermą.
Ten ketinau ieškoti kažkokios Lietuvos atstovybės, kur galėčiau, kaip Lietuvos pilietė, sulaukti pagalbos“, – kalbėjo Ž.Dargužytė.
Į kvailą situaciją patekusią merginą išgelbėjo atsitiktinis praeivis, sutiktas perone. Patikėjęs keista lietuvės istorija, jis Žydrei pasiūlė pinigų ne tik bilietui į Palermą, bet ir šiek tiek daugiau – kad turėtų už ką gyventi bent savaitę, jei savų daiktų nepavyks surasti.
Sugrįžusi į Palermą mergina puolė ieškoti daiktų ir pagalbos, tačiau paaiškėjo, jog Lietuvos atstovybė tądien jai tikrai nepadės.
Netyčia vienas darbuotojas atidarė nedidelį šaldytuvą ir jame pamačiau savo kuprinę!
Vis dėlto likimas viską sudėliojo taip, kad jau tą patį vakarą mergina atgavo savo daiktus.
„Kadangi labai norėjau gerti, nuėjau į stotyje esančią kavinę. Stoviu prie prekystalio ir girdžiu – skamba mano telefonas.
Atpažinusi savo melodiją, puoliau klausti padavėjų, gal kažkas atnešė mano telefoną. Užtikrino, jog ne.
Apžiūrėjau visus staliukus, nes galvojau, gal kažkas išmetė – pasiėmė pinigus, kitus vertingesnius daiktus, o telefoną pametė – niekur neradau.
Galiausiai netyčia vienas darbuotojas atidarė nedidelį šaldytuvą ir jame pamačiau savo kuprinę!
Įtikinti kavinės darbuotojus, kad tai – mano daiktai, padėjo pasakojimas, jog piniginėje yra dukterėčių ir sesės nuotraukos“, – stebuklą primenančią istoriją papasakojo Ž.Dargužytė.
Kaip kuprinė atsidūrė kavinės šaldytuve, ji iki šiol nežino.
Paneigė stereotipus
„Ši kelionė sulaužė visus mano lietuviškus stereotipus apie Italiją ir italus. Pavyzdžiui, kad jie yra mergišiai, makaronų kabintojai, nori žmonos ilgakojės blondinės, kad jie yra paviršutiniški, nemoka dirbti.
Pietų Italijoje žmonės dirba daug ir sunkiai. Be to, yra stipriai motyvuoti. Pagalvokite, kodėl ten tiek metų gyvuoja šeimos verslai?
Todėl, kad nuo vaikystės italai auga toje parduotuvėje, restorane ir išmoksta viską būdami ir veikdami šalia tėvų ir senelių“, – kalbėjo trejus metus Pietų Italijoje praleidusi pašnekovė.
Šios kelionės metu alkoholio visiškai nevartojusią merginą sužavėjo ir italų sugebėjimas mėgautis vynu – visą vakarą praleisti gurkšnojant vieną vienintelę vyno taurę.
„Man ypač gražūs pietų italų santykiai su tėvais ir seneliais. Pietų Italijoje ir dabar dideliame name gali rasti tris kartas: anūkus, tėvus ir senelius“, – sakė Ž.Dargužytė.
Man ypač gražūs pietų italų santykiai su tėvais ir seneliais. Pietų Italijoje ir dabar dideliame name gali rasti tris kartas: anūkus, tėvus ir senelius.
Būdama šiuose kraštuose ji pastebėjo, jog užsieniečiai vertinami skirtingai: jei moki itališkai, tikrai būsi priimtas kaip laukiamiausias svečias.
Priešingas jausmas apims, jei Pietų Italijoje ir salose prabilsi angliškai.
„Graikijoje, Maltoje jaučiasi, kad pietiečiai pavargę nuo turistų. O Pietų Italijoje priešingai“, – sakė Žydrė.
Ilgą laiką Italija buvo vienintelė šalis, į kurią mergina važiuodavo vos tik radusi galimybę, pavyzdžiui, lėktuvo bilietus už gerą kainą. Dabar ji sako bandanti pasveikti nuo šios savo aistros.
„Žinau, kad kai išeisiu į pensiją, Pietų Italijoje turėsiu nedidelį namuką ir ta vieta bus mano sala. Gyvensiu arba Sardinijoje, arba Lečėje. Tai man – pačios gražiausios Italijos vietos“, – sakė pašnekovė.
Pastaraisiais metais daugiau laiko Lietuvoje, o ne kelionėse praleidžianti mergina mėgaujasi naujais atradimais čia.
Neseniai dalyvavo televizijos projekte „Aklos vestuvės“, pradėjo naują savo projektą „JG Žurnalistikos mokykla“, o nuo šio spalio vėl tapo studente – gilinasi į Geštalto psichoterapijos studijas.
Vis dėlto akivaizdu, jog tai – tik dar vienas periodas iki naujų jos kelionių etapo. Mergina žino: sąmoningai ar ne, Italija ir vėl sugrįš į jos gyvenimą.
