Šiaurės Italijoje, įskaitant ir viešnagę Venecijoje, esame jau penktą dieną. Tačiau Italijos Alpės vis dar nepaliauja stebinti – jose yra tiek įvairių kelių, miestų, ežerų, kad patys kalnai atsiveria vis kitokiu rakursu.
Pavyzdžiui, įspūdingos panoramos veriasi visai prie pat Austrijos ir Šveicarijos sienos. Val Venosta slėnio link, kurį turiu omenyje, mes pajudėjome iš Bolcano, kuriame baigiasi įspūdingas dolomitų kelias.
Nors kelio atkarpa nuo Bolcano iki slėnio nėra ilga – nesiekia nei dviejų šimtų kilometrų, patekti, ypač savaitgalį, ten nėra lengva, mat dalis kelio vingiuoja per kalnų miestelius. Tad dažnai tegali judėti penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. O, kadangi ten juda ir daug kitų poilsiautojų, ypač vokiečių ir austrų su savo kemperiais, kelionė gerokai prailgsta.
Tačiau vykti ten verta. Vaizdai įspūdingi ir pakeliui į slėnį – ant kalnų stovi gražūs italų namai, driekiasi ilgos ir tvarkingos vynuogių plantacijos. Artėjant prie slėnio, kelias kyla į viršų, prasideda nedideli vingiai, abipus kurių geltonuoja kol kas čia dar nenužydėjusių pienių pievos.
Įspūdingiausia ir daugiausia turistų sutraukianti vieta čia yra Kurono (it. Curon) kaimas. Čia tyvuliuoja dirbtinis ežeras, iš kurio kyšo varpinės bokštas, liudijantis apie neseniai čia buvusią gyvenvietę.
Alpės čia pakyla beveik į keturių kilometrų aukštį, ir, nors kalno apačioje oras jau įkaitęs iki dvidešimt kelių laipsnių, kalno viršūnėje dar boluoja sniegas.
Prieš daugiau nei šešis dešimtmečius, nepaisant vietos gyventojų, kurių tada ten buvo pusantro šimto, protestų, vieta buvo dirbtinai užtvenkta, siekiant sujungti Resia ir Curon ežerus.
Gyventojai buvo iškeldinti, jų namai – visiškai sunaikinti, ir dabar apie čia buvusią gyvenvietę liudija tik iš vandens kyšantis varpinės bokštas.