Bet pats Gubijus irgi vertas dėmesio – dėl viduramžius ir net antiką menančių pastatų, įspūdingų archeologinių radinių ir mistinių istorijų apie krikščionybėn atverstą vilką.
Lemputes įžiebė popiežius
Italija daugeliui yra gero maisto, vyno, įstabaus kraštovaizdžio, puikaus oro (tik ne žiemą – brrr, kaip ten namuose būna šalta…), slidinėjimo, mados ar istorinių lankytinų vietų šalis. Tačiau daugelis sudvejotų paklausti, ar tai yra kraštas, įdomus švęsti Kalėdas.
Žinoma, eglė netikra, kitaip negalėtų varžytis nė su Vilniaus televizijos bokštu. Tai yra šviesų, išdėliotų taip, kad suformuotų medžio siluetą, instaliacija. Į kalną ji pakyla 650 metrų.
Vis dėlto vieną miestą galima drąsiai įtraukti į tą patį sąrašą kaip Rovaniemį, kur gyvena Kalėdų senelis.
Maždaug 200 km į šiaurę nuo Romos, Umbrijos regione esantis Gubijus sugalvojo išgarsėti originaliu objektu – milžiniška Kalėdų egle.
Kasmet gruodžio 7-ąją jos siluetas mėnesiui papuošia greta miesto stūksančio Ingino kalno (vienos iš Apeninų viršukalnių) šlaitą.
Žinoma, eglė netikra, kitaip negalėtų varžytis nė su Vilniaus televizijos bokštu. Tai yra šviesų, išdėliotų taip, kad suformuotų medžio siluetą, instaliacija. Į kalną ji pakyla 650 metrų. Kalėdų eglei panaudojama bemaž tūkstantis įvairiaspalvių lempučių ir 10 km laidų.
Vien viršūnėje pritaisyta žvaigždė su uodega iš 250 lempučių užima daugiau nei 1 tūkst. kv. m. Ji tokia didelė ir įtaisyta taip aukštai, kad puikiai matoma visą kelią nuo Umbrijos regiono sostinės Perudžos, esančios už 50 km.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gedimino kalnas per Kalėdų šventes pasipuoš lazerių projekcijomis
1991-aisiais instaliacija buvo įrašyta į Gineso rekordų knygą kaip aukščiausia pasaulyje Kalėdų eglė. Nuo 2010-ųjų šioms lemputėms naudojama saulės energija.
Kalną taip puošti pradėta dešimtmečiu anksčiau, kai Gubijaus gyventojai užsimanė Kalėdas švęsti originaliau nei kiti. Taip pagerbiamas miesto globėjas šventasis Ubaldas – XII amžiuje gyvenęs vyskupas, palaidotas kalno viršuje, kur įžiebiama žvaigždė, stovinčioje bazilikoje.
Ją, turinčią marmurinį altorių ir išpuoštą vitražais su dvasininko gyvenimo epizodais, galima pasiekti keltuvu ar mašina. Šviesos ant šlaito sušvinta kasmet gruodžio 7-ąją, Marijos nekalto prasidėjimo dienos išvakarėse.
2011 metais ši garbė buvo patikėta popiežiui Benediktui XVI, kuris medį įžiebė kompiuteriu iš Vatikano, užpernai tą patį padarė jo įpėdinis Pranciškus, o 2012-aisiais – prezidentas Giorgio Napolitano.
Kam buvo skirtos „mirusiųjų durys“?
Prie Ingino kalno prisiglaudęs Gubijus įsikūręs didesniame nei 500 m aukštyje. Todėl jei, pavyzdžiui, greta Umbrijos esančioje Toskanoje net žiemą plieskia saulė ir temperatūra gali šoktelėti iki 10-15 laipsnių, o sniegas yra retenybė, važiuojant į Gubijų reikia pasirūpinti šiltais drabužiais ir kone kalnams tinkamu apavu.
Ne dėl speigo – tiesiog klajodami senamiesčiu ir laipiodami senovę menančiais laiptais galite nubildėti žemyn, mat po nakties apsnigtų ir apledėjusių stačių gatvių niekas neskuba barstyti smėliu ar druska.
Mes per valandą iš tądien kad ir nelabai šiltos, bet saulėtos Toskanos patekome į -5 laipsnius Gubijuje po apniukusiu dangumi, užtat baltame, nes dosniai padengtame sniegu.
Drėgmė, vėjas, ledas ant grindinio ir į batus byrantis sniegas neviliojo klajoti tarp senų mūrų, tad greitai nėrėme į muziejų.
Konsulų rūmuose (it. Palazzo dei Consoli) – masyviame XIV a. gotikiniame pastate – veikia archeologijos ir miesto muziejai bei nedidelė meno galerija.
Pro statinio langus atsiveria puikūs vaizdai ne tik į Gubijaus stogus, bet ir į apylinkes, greta bei toliau stūksančius kalnus. Kaip ir nuo Didžiosios aikštės (it. Piazza Grande arba Piazza della Signoria) su Konsulų rūmais, dominuojančiais Gubijaus panoramoje.
Nuo aikštės, kur stovi ir Palazzo del Podestà – dabartinė miesto rotušė – galima pradėti kelionę po senamiestį.
Jis kai kam gali pasirodyti niūrokas dėl neištaigingos išvaizdos, viduramžius menančių pilko akmens pastatų, siaurų gatvių. Bet ši Gubijaus dalis verta dėmesio jau vien dėl to, kad taip puikiai išsilaikiusi.
Statiniai miesto centrinėje dalyje mena XIV-XV a., kuomet juose buvo įsikūrę pasiturintys pirkliai. Į daugelį jų iš gatvės buvo galima patekti ir pro pagalbines duris, įrengtas visai greta pagrindinių.
Antrosios durys – siauresnės, pakeltos maždaug per pėdą. Jos buvo vadinamos „mirusiųjų durimis“, nes esą buvo skirtos ne įeiti, o išnešti tame name mirusio žmogaus kūnui.
Kiek šioje legendoje tiesos, nežinia, nes tikroji siauresnių durų prasmė nežinoma. Gali būti, kad šeimininkai pro jas galvą iškišdavo, sulaukę nepažįstamų svečių ir nenorėdami atverti pagrindinių durų.
Antrosios durys – siauresnės, pakeltos maždaug per pėdą. Jos buvo vadinamos „mirusiųjų durimis“, nes esą buvo skirtos ne įeiti, o išnešti tame name mirusio žmogaus kūnui.
Gubijuje siūlomų aplankyti objektų sąrašas ilgas: Renesanso laikais pastatyti Kunigaikščių rūmai (it. Palazzo Ducale) su dideliu kiemu, žemiau jų žaliuojantis parkas, XIII a. miestą apjuosusi siena su 6 vartais (kai kurie jų tebeturi senas medines duris), trijų tūkstantmečių senumo 9 metrų aukščio romėnų mauzoliejus.
Romėnų vartai (it. Porta Romana) – viduramžių vartams skirtas muziejus, britų pareigūno ir nuotykių ieškotojo sero Edmundo Viviano Gabrieliaus sukaupta Tibeto, Nepalo, Kinijos ir Indijos meno kolekcija, ne viena bažnyčia.
XII a. katedros fasadą puošia didžiulė rozetė – gėlės pavidalo langas, o jį supa evangelikų simboliai: Jono – erelis, Morkaus – liūtas, Mato – angelas, Luko – jautis. Jos interjeras kuklus, bene vertingiausias objektas yra medinis Kristus virš altoriaus – romėnų sarkofago.
Vilką atvertė į krikščionybę
Didžiausia šventė Gubijuje – ne jį išgarsinusios Kalėdos, o gegužės 15-ąją, miesto globėjo šv. Ubaldo dienos išvakarėse, vykstančios Žvakių lenktynės (Corsa dei Ceri). Tai yra viena geriausiai Italijoje žinomų liaudies švenčių, o žvakė net atsidūrė Umbrijos regiono herbe.
Pirmiausia procesija gatvėmis pasiekia Ingino viršuje stovintį Šv. Ubaldo vienuolyną. Ten prasideda lenktynės, kuriose dalyvauja trys komandos – mūrininkų globėjo šv. Ubaldo, galanterininkų globėjo šv. Jurgio ir žemdirbių globėjo šv. Antano Egiptiečio.
Žmonės pačiumpa didžiulius, po 200 kg sveriančius žvakių formos medinius stulpus, papuoštus minėtų šventųjų statulomis, ir pasileidžia žemyn miesto gatvėmis, o tuomet – atgal į kalną bazilikos link.
Po to „žvakės“ lieka bazilikoje, o šventųjų statulos parnešamos atgal į miestą. Bėgikus palaiko minios spalvingai apsirengusių žmonių.
Miesto globėjui skirta dar viena šventė – paskutinį gegužės sekmadienį vykstančios arbaletininkų varžytuvės (it. Palio della Balestra). Tądien į Gubijų pasivaržyti su vietos žmonėmis atkeliauja būrys arbaletininkų iš Toskanoje esančio Sansepolkro miesto.
Antrą rugsėjo sekmadienį gubijiečiai keliauja atsakomojo vizito į Sansepolkrą, šio globėjo šv. Egidijaus garbei skirtą renginį. Ši tradicija siekia XV a., o gal ir ankstesnius laikus.
Per Renesansą Gubijus buvo vienas iš italų keramikos majolikos centrų ir iki šiol garsėja keramika. Čia veikia nemažai parduotuvių, siūlančių ranka margintų keramikos dirbinių.
Vienas garsiausių miesto gyventojų yra Gubijaus vilkas, ilgai terorizavęs gyventojus, kol galiausiai šv. Pranciškus Asyžietis jį sutramdė ir apkrikštijo. Užuominų apie tai galima rasti vokiečių rašytojo Hermanno Hessės romane „Stepių vilkas“.
Romėnai pastatė didžiulį teatrą
Gubijus yra vienas seniausių miestų Umbrijos provincijoje. Didingą praeitį menantis jo paveldas buvo kruopščiai saugomas viduramžiais, todėl puikiai išsilaikęs iki šių dienų.
Aplinkiniai kalnai buvo gyvenami jau Bronzos amžiuje. Miestas, anuomet vadintas Ikuvium, buvo paminėtas bronzinėse Iguvijaus (Eugubine) plokštelėse išraižytame tekste. III-I a. pr. m. e. datuojamos ir XV amžiuje Gubijuje rastos plokštelės yra ilgiausias iki šių dienų išlikęs tekstas, surašytas jau išnykusia senąja umbrų kalba. Jas šiandien galima pamatyti Gubijaus muziejuje.
Miestas išliko reikšmingas ir po romėnų užkariavimo II a. pr. m. e. Jame iš vietos klinčių pastatytas romėnų teatras buvo antras pagal dydį Romos imperijoje.
Vidinės jo dalies diametras siekė 70 m, o viso statinio – 110 m, vietos pakako 6 tūkst. žiūrovų. Mūsų eros priešaušrį menančio teatro griuvėsius šiandien galima pamatyti už Gubijaus sienos. Net ir šiandien vasaromis čia, atvirame ore, vyksta vaidinimai.
Miestas išliko reikšmingas ir po romėnų užkariavimo II a. pr. m. e. Jame iš vietos klinčių pastatytas romėnų teatras buvo antras pagal dydį Romos imperijoje.
Viduramžių pradžioje Gubijaus galia išaugo. Į pirmąjį kryžiaus žygį jis išsiuntė net tūkstantį riterių. Vėlesni laikai buvo itin neramūs – teko nemažai kariauti su aplinkiniais miestais.
Per vieną iš šių karų triuškinančią pergalę Gubijui garantavo vyskupo Ubaldo Baldassinio, vėliau paskelbto šventuoju ir tapusio miesto globėju, įsikišimas.
Kurį laiką Gubijus net buvo Umbrijos sostinė. XVII a. pradžioje jis tapo Popiežiaus valstybės dalimi, o 1860-aisiais prijungtas prie Italijos karalystės.
Daugiau informacijos apie Gubijų galite rasti čia.