Per marą gelbėjo namų sienos
Baltas miestas (it. La Città Bianca) – taip ir turistų giduose, ir kasdienėje kalboje vadinamas Ostūnis. Kad įsitikintum pavadinimo tiesa, nereikia ten nė važiuoti, pakanka internete pasidairyti jo nuotraukų. Kertant Apeninų pusiasalio „kulną“ Adrijos jūros link, virš alyvuogių plantacijų iškyla baltais namais nusagstytos kalvos.
Priartėjus atsiranda ir daugiau spalvų (tik ne ryškių, turbūt kad nekontrastuotų su baltuma), tačiau pastaroji dominuoja. Italai mėgsta viešai džiovinti drabužius – ar balkonuose, ar ant kabyklų gatvėse. Atrodo, kad net šiems taikoma „spalvų kontrolė“ – kai ten lankiausi, jei ne visi, tai bent pirmiausiai į akis krintantys skalbiniai buvo balti.
Ostūnis įsikūręs netoli Brindizio, kur baigiasi trulių – unikalios architektūros namų – regionas ir prasideda sausasis, karštasis Salentas. Šios Apulijos regiono dalies klimatas sausas, nėra nei upių, nei ežerų – lietaus vanduo susigeria į klintį ir dažnai išgraužia olas. Bet kraštas vis tiek tinkamas žemdirbystei – aplink žaliuoja nemažai vynuogynų ir alyvuogių plantacijų.
Klintis Ostūnyje nuo seno buvo naudojama statybose – dėl jos miestas baltas. Tokį pasirinkimą nulėmė kelios praktinės priežastys – ne vien ta, kad šios uolienos aplinkui pilna. Šviesios sienos atspindi saulės šviesą ir vasarą pastatuose būna vėsu. Be to, klintis turi dezinfekcinių savybių – tai būdavo svarbu per epidemijas. Sykį miestas atsilaikė net per marą.
Šis miestas laikomas vienu gražiausių ir žinomiausių Apulijoje, todėl nieko keisto, kad pritraukia daugybę turistų – vasarą žmonių jame padaugėja triskart, maždaug iki 100 tūkst. Jis traukia šiauriečius – skandinavus, vokiečius, airius, o labiausiai – britus. Pagal mieste gyvenančių britų skaičių, išreiškus procentais, Ostūnis yra penktas Italijoje.
Ostūnio istorinis centras – toks pat kaip viduramžiais. Aukštyn į kalvą ropščiasi vienas prie kito prilipę namai, tarp jų vinguriuoja siauros akmenų gatvelės, virš kai kurių, kad sutvirtintų sienas, išlinkusios arkos. Vienas įspūdingiausių statinių – elegantiška vėlyvosios gotikos katedra, kurios vidus baroko stiliumi buvo įrengtas vėliau. Nuo viršaus atsiveria platus vaizdas į visas puses, puikiai matyti ir už kelių kilometrų tyvuliuojanti Adrijos jūra. 20 km besidriekiantys paplūdimiai, rifai ir kopos ten – dar nenumindžioti turistų. Šie paplūdimiai dėl švarumo ir patogumų pastaraisiais metais buvo įvertinti penkiomis mėlynosiomis vėliavomis.
Audringa istorija
Ostūnio apylinkės buvo gyvenamos priešistoriniais laikais. Neandartaliečiai ten rodėsi prieš gerus 40 tūkst. metų – tai patvirtina gausūs archeologiniai radiniai. Šv. Vito kankinio bažnyčioje miesto istoriniame centre galima pamatyti nėščios 20-metės, kuri prieš 20 tūkst. metų buvo palaidota grotoje, skeletą.
Pirmąją gyvenvietę VIII a. pr. m. e. ten įkūrė mesapiai, vertęsi jūreivyste ir prekiavę su romėnais. Ši tauta miestus statė daugiausia ant kalvų ir apsuptus tvirtų sienų, kartais – net kelių vienoje vietoje. Tokios įtvirtintos gyvenvietės anuomet buvo didelė naujovė.
Daugelį graikų kolonijų, įskaitant ir Ostūnį, tame regione III a. pr. m. e. užkariavo romėnai. Ir vieni, ir kiti atkakliai priešinosi karvedžio Hanibalo kariuomenei, bet galiausiai miestas per Pūnų karus buvo sugriautas. Graikai mūsų eros pradžioje jį atstatė ir būtent tada suteikė dabartinį pavadinimą, kuris graikiškai (Astu-neon) reiškia „naujas miestas“.
Po romėnų, kurie buvo ten įsitaisę iki V a. vidurio, miestas priklausė daugeliui šeimininkų – ostgotams, lombardams, saracėnams, Bizantijos imperijai, normanams. Būtent prie pastarųjų Ostūnis ėmė plėstis aplink 229 m aukščio kalvą, sparčiai vystėsi ir greitai suklestėjo. Ant kalvos buvo pastatyta pilis (dabar likęs tik jos bokštas ir parkas), miestą apjuosė siena su ketveriais vartais (išlikę dveji).
XVI a. miestas atiteko Bario kunigaikštienei Isabellai Aragonietei, Milano kunigaikščio Giano Galeazzo Sforzos žmonai. Isabella gynė humanistus, meno ir rašto žmones, todėl tuomet, klestint italų renesansui, stojo Ostūnio aukso amžius.
Jau anuomet ten gyveno 17 tūkst. žmonių – dabar gyventojų yra vos dukart daugiau. Isabellai mirus, Ostūnis perėjo į dukros Bonos Sforzos, būsimosios Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sutuoktinės, rankas. Ji laikėsi motinos įsitikinimo, kad būtina remti šviesuolius.
Bonos nurodymu Adrijos jūros pakrantėje, baiminantis Balkanus kontroliuojančių turkų atakų, buvo pastatyti keli bokštai – jie iki šiol stūkso.
Daugiau apie miestą ir jo istoriją galite paskaityti čia ir čia.
