Kai autobusas važiuoja iš oro uosto, tik atsivėrus Raudonajai jūrai ir prieš pats leidžiantis į Eilatą vairuotojas sustoja ir parodo, kur reikia žiūrėti, kad pamatytum Egiptą, Jordaniją ir, kiek toliau, Saudo Arabiją. Juk ne taip dažnai iš vieno vietos nuo kalvos viršūnės matosi, kaip jūra skalauja net keturių šalių pakrantes.
Todėl iš karto norisi pamatyti, ką gali parodyti arabų šalys, nes jos atrodo lyg būtų ranka pasiekiamos, ypač tada, kai sužinai, kad apie penkis šimtus Jordanijos piliečių savo šalies ir Izraelio sieną kerta kiekvieną rytą, kadangi dienos metu jie dirba Eilate, o vakare grįžta namo į Akabą. Tačiau vietiniai Eilato gyventojai negali taip laisvai judėti tarp Izraelio ir Jordanijos. „Svajojam, kad vieną dieną galėsim pasivaikščiodami jūros pakrante nueit iki Jordanijos, parūkyti kaljaną ir neskubėdami grįžti į Eilatą“, – pasakojo kelionės gidas Eilate.
Vien galimybė pamatyti, kas dedasi už griežtai saugomos Izraelio sienos Akaboje, buvo verta kiekvieno kelionei išleisto šekelio.
Jis taip pat nežinojo, ar šiuo metu ta siena yra atvira turistams, todėl nusprendėme patys tuo įsitikinti ir pabandyti įgyvendinti gido svajonę: trumpam ištrūkti iš Izraelio ir atsidurti kitoje sienos pusėje, Jordanijoje.
Yitzhako Rabino perėjimas
Yitzhako Rabino perėjimas yra vienas iš trijų pasienio punktų, kuriuose galima kirsti sieną tarp Izraelio ir Jordanijos. Vietiniai Eilato gyventojai apie jį yra girdėję, bet jų rekomendacijos, kaip geriau nusigauti iki šio pasienio punkto, prieštarauja viena kitai: vieni sako, kad iki jo galima nueiti tiesiog pėsčiomis, kiti – kad iš Eilato iki Rabino perėjimo kasdien kursuoja autobusas, treti – kad galima nuvykti tik išsikvietus taksi.
Todėl nusprendėme sutaupyti laiko vizitui Jordanijoje ir Eilate išsikvietėme taksi, kai tik pavyko išsiaiškinti, kad pasienio punktas darbo dienomis yra atidarytas nuo 6:30 ryte iki 8 valandos vakare, ir kai įsitikinom, kad tą dieną nebuvo nei Yom Kippuro šventė nei islamiški naujieji metai, per kuriuos Rabino perėjimas nedirba.
Laiko apžiūrėti Akabą turėtų užtekti, jei Jordanijoje pavyks greitai surasti taksi ir pasiekti norimą miestą, tačiau nerimavome dėl saugumo patikrinimo Yitzhako Rabino perėjime, nes tokios procedūros Izraelyje gali užtrukti daug ilgiau nei planuota ir sujaukti kelionės planus. Tačiau tai yra normali procedūra, pasak pasienio pareigūnės, kuri dar oro uoste mane tardė apie dvi valandas dėl kelių arabiškų vizų mano pase.
„Būna, kad atvažiuoja turistai tik su asmens tapatybės kortelėmis ir nesupranta, kodėl mes juos sulaikome ir siunčiame atgal. Taip pat pasitaiko, kad žmonės pakankamai gerai nešneka nei angliškai, nei kitomis populiariomis kalbomis, o tik savo gimtąja kalba, dėl to procedūra vėl užtrunka, nes jie nesugeba atsakyti į kai kuriuos mūsų klausimus, – aiškino pareigūnė, kuri šneka septyniomis užsienio kalbomis. – Svarbiausia, atsakyti tiesiai, o ne išsisukinėti, nes taip gali užsidirbti dar krūvą papildomų klausimų“.
Tačiau Yitzhako Rabino sienos perėjimo punkte viskas vyko labai sklandžiai. Čia ne tik greitai mus praleido, bet ir gavome išsikeisti Izraelio šekelius į Jordanijos dinarus. Taip pat nereikėjo laukti eilėje, nes tuo metu buvome vieninteliai, kurie sumanė vidury dienos iškeisti Izraelio ramybę į nežinią kitoje sienos pusėje, kur nebuvome tikri, kaip arabai pasitiks atsitiktinius turistus, atvykstančius iš Izraelio per retai naudojamą pasienio punktą.
Miestas, menantis seniausias civilizacijas
Tačiau tokį nerimą greitai išsklaido dar Jordanijos pasienio pareigūnai, kurie išsišiepę iki ausų štampuoja vizas į mūsų pasus, lyg apsidžiaugę pagaliau sulaukę turistų iš Lietuvos. Taip pat jau iš tolo galima matyti taksi vairuotojus, kurie išsirikiavę laukia šiuo metų laiku retai pasitaikančių klientų. Daug nesileisdami į derybas, tačiau ir ne už akiplėšišką kainą, vienas iš jų sutinka mus nuvežti į patį Akabos centrą, sumokėjus 15 dinarų (apie 18 eurų).
Nerimavome dėl saugumo patikrinimo Yitzhako Rabino perėjime, nes tokios procedūros Izraelyje gali užtrukti daug ilgiau nei planuota ir sujaukti kelionės planus.
Akaba yra vienintelis Jordanijos priėjimas prie Raudonosios jūros, todėl jis yra bene svarbiausias šios šalies uostas. Tokią funkciją jis atlieka jau kelis tūkstantmečius, todėl šis miestas mena seniausių pasaulio civilizacijų laikus: jį taip pat galite būti girdėję iš epinio filmo „Arabijos Lorensas“ („Lawrence of Arabia“), kuriame buvo pavaizduotas 1917-ais metais vykęs Akabos mūšis.
Paminėti šį arabų sukilimą prieš Otomanų imperijos valdžią dvidešimtojo amžiaus pradžioje, Akaboje yra pastatyta milžiniška vėliava, kuri yra „aukščiausia vėliava pasaulyje“, pasak išdidžių vietinių. Nors ši vėliava kabo net 130-ies metrų aukštyje ir yra puikiausiai matoma iš trijų kaimyninių valstybių, tačiau oficialiai ji tėra šešta aukščiausia vėliava pasaulyje.
Kitas lankytinas objektas, kuris yra matomas net iš kitos Raudonosios jūros pusės ir traukte traukia turistus yra Akabos Sharif Hussein bin Ali mečetė, kuri yra dalis projekto Marsa Zayed, skirto atnaujinti Akabą ir pritraukti daugiau turistų. Nors pagal pakankamai konservatyvios Jordanijos standartus moterų gatvėse buvo galima pamatyti nepalyginamai mažiau nei vyrų, o kupranugarius čia sutikome besiganančius tiesiog gatvėje, vis dėlto Akaba kitkuo labai nesiskyrė nuo Izraelio kurorto Eilato. Tai yra Marsa Zayed projekto pasekmė ir dabar čia, kaip ir bet kuriame kitame kurorte, galima pamatyti daug viešbučių, vakarietiškų restoranų tinklų ir parduotuvių. Todėl norint rasti pasiūlymų paragauti autentiškų Jordanijos virtuvės patiekalų reikia pasistengti.
Tradicinė vakarienė
Praeidami tuščius vakarietiško greito maisto restoranus, ieškojome, kur vakarieniauja ir mėgaujasi kaljano dūmu vietiniai Akabos gyventojai. Tokią vietą radome paėjus kiek giliau į miestą, kur užsisakėme bene populiariausią maistą Artimuosiuose Rytuose: humusą, Tabouleh ir Fatoush salotas, Shawarmos sumuštinius ir Tawouk kepsnelius ant iešmo. Tiesa, alaus Akaboje užsisakyti nepavyks, nes alkoholio galima nusipirkti tik specializuotose parduotuvėse, bet bent jau už visą vakarienę sumokėjom mažiau nei už kelionę taksi.
Pradėjus temti, reikėjo pradėti galvoti apie kelionę atgal ir svarstėme, kad jei būtume išvykę iš Izraelio šiek tiek anksčiau ir turėtume šiek tiek daugiau laiko, galbūt pavyktų pasiekti vaizdingąjį Wadi Rumo slėnį ir Petrą, kuri yra paskelbta vienu iš septynių naujojo pasaulio stebuklų, nes šias lankytinas vietas ir Akabą skiria mažiau nei keli šimtai kilometrų.
Galbūt kažkam kitam pavyks išpildyti mūsų svajonę ir nukeliauti į Petrą iš Eilato, tačiau vien galimybė pamatyti, kas dedasi už griežtai saugomos Izraelio sienos Akaboje, buvo verta kiekvieno kelionei išleisto šekelio.
