Niekas neišlaisvina žmogaus nuo rutinos pančių labiau nei kelionės.
Neslepiamas pasididžiavimas tradicijomis
Keliaudami po Šventąją Žemę įkvėpimo žmonės ieško toli gražu ne vien maldose. Biblijos puslapiuose įamžintą žmonijos istoriją dažnas „perskaito“, pavyzdžiui, ragaudamas patiekalus, kurių prieš šimtmečius buvo ant mūsų protėvių stalo.
Kviečiai, miežiai, vynuogės, alyvuogės, figos, granatai ir medus: tai septynios gėrybės, aprašytos seniausioje žmonijos knygoje – Senajame Testamente. Tai gėrybės, be kurių ir šiandien neapsieina šių žemių senbuviai – žydai, druzai, arabai, čerkesai, beduinai, ir kurios šiandieninį skubantį žmogų ragina iš naujo atrasti savo ištakas.
Kviečiai, miežiai, vynuogės, alyvuogės, figos, granatai ir medus: tai septynios gėrybės, aprašytos seniausioje žmonijos knygoje – Senajame Testamente.
Kai vienos kelionės po atokų druzų kaimą metu mūsų grupelę prisivijo jaunutė mergina ir su neslepiamu pasididžiavimu ėmė pasakoti apie savo kaimo ir šeimos istoriją, unikalias druzų tradicijas, tikėjimo paslaptis ir gardžiausią pasaulyje druzų namuose gaminamą maistą, ne vienas paslapčia bandėme įsivaizduoji paprastą lietuvaitį, mėginantį sužavėti pirmąkart sutiktus nepažįstamuosius savo gimtojo kaimo žavesiu.
Dažnas pripažįsta, kad pakeliavęs po Izraelį ir pabuvęs kunkuliuojančiame tautų ir tradicijų katile ima labiau domėtis ir didžiuotis savo šaknimis, istorija ir tradicijomis.
Šabas – didžiausia šventė
Juk tiesa, kad neretai sau pripažįstame, jog įsisukę į darbų ir rūpesčių verpetą vis rečiau randame laiko sustoti, pabūti su artimaisiais ir net pačiu savimi, pasimėgauti kokybišku poilsiu ir tikromis, ne elektroninėmis emocijomis. Žydai darbo komandiruotes ir net poilsines keliones planuoja taip, kad kiekvieną Šabo vakarą ir kiekvieną religinę šventę sutiktų su artimaisiais. Ir jei iš pradžių savaitgaliais išmirštantis miestas atrodo keistai ir nejaukiai, ilgainiui nejučia imi mėgautis priverstiniu ir savo įprasto ritmo sulėtėjimu.
Bendra malda, skaniu maistu ir gyvu bendravimu izraeliečiai palydi besibaigiančią savaitę ir pasikrauna jėgų naujai laukiantiems darbams.
Pajusti, ką reiškia būti dalimi visuomenės, iki šių dienų gyvenančios taip, kaip parašyta Senajame Testamente, galima bent kartą prisėdus prie tradicinio žydiško šventinio stalo. Kad ir kokiu pašėlusiu gyvenimo ritmu gyventų, penktadienio vakaras žydams – tai metas, kai kiekvienuose namuose į šalį nustumiami darbai ir rūpesčiai, o iš virtuvės pakvipus skaniausių patiekalų aromatams, visa šeima, kad ir kokia išblaškyta būtų, susėda prie bendro balta staltiese tiesto stalo.
Bendra malda, skaniu maistu ir gyvu bendravimu izraeliečiai palydi besibaigiančią savaitę ir pasikrauna jėgų naujai laukiantiems darbams. Tik dalyvavęs tikroje Šabo šventėje supranti, kodėl tokios tvirtos žydiškos šeimos, kodėl sveika ir stipri jų bendruomenė. Juk 52 šeštadienius kartu praleidžiantys žmonės nuolatos jaučia stiprų savo šeimos narių palaikymą ir bendrystę, užtai čia nėra vienišų, likimo vėjų mėtomų žmonių.
Pajusti Šabo – svarbiausios judėjų šventės – dvasią nuo šiol gali ir po Izraelį keliaujantys turistai: neseniai žydų religinės mokyklos studentai pristatė projektą, kurį džiaugsmingai parėmė ne viena Jeruzalės gyventojų šeima.
Studentams pasiūlius kuo daugiau atvykėlių supažindinti su žydiškomis šventėmis, šeimos mielai sutiko kviesti keliautojus į savo namus ir švęsti Šabą kartu su jais prie bendro vaišių stalo. Nuo šiol kiekvieną penktadienio vakarą daugiau nei 200 keliautojų turi unikalią progą apsilankyti vietinių namuose ir skanauti tradicinius Šabo patiekalus.
Valgiais nuklotas stalas, dainingos maldos ir atsakymai į visus klausimus, kokie tik gali kilti svetimšaliui, pirmąkart atsidūrusiam žydiškuose namuose. Sėkmingu komerciniu projektu tapusi jaunimo idėja ne vienam atvykėliui tapo įkvėpimu dosniau dalytis savo šalies kultūra su smalsiais turistais, ieškančiais autentiškų potyrių.
Naujų verslo idėjų – į turgų
Garsų ir spalvų kupinas Jeruzalės turgus, kaip ir aplink įsikūrusios senosios humuso užeigėlės bei duonos kepyklos, pasakoja kulinarinę šio civilizacijų miesto istoriją. Anuomet buvę padriki prekeivių prekystaliai, niekaip neįsivaizduojami kaip laisvalaikio praleidimo vieta, šiandienis Jeruzalės turgus ir jo prieigos garsėja madingiausiomis užeigomis, kurios kasdien lūžta nuo nesibaigiančio srauto lankytojų, besimėgaujančių autentiškais skoniais, kvapais ir turgaus šurmuliu.
Atokiame turgaus kampe įsikūrusią sefardiškų troškinių valgyklą gerai mena senieji Jeruzalės turgaus prekeiviai. Nuo seno tradicinių patiekalų čia siūlydavo žydų išeivių iš Irako šeima. Tai jie pirmieji suprato, kad švieži vaisiai ir daržovės, kuriomis prekiavo nuo ankstyvo ryto iš miesto pakraščių suvažiavę pardavėjai, – anaiptol ne pakankamas maistas žmonėms, leidžiantiems ilgas dienas šurmuliuojančioje turgavietėje.
Kasdien prieš patekant saulei šeimos galva užkaisdavo milžiniškus puodus, kuriuose lėtai troškindavosi šviežia mėsa, lęšiai, ryžiai ir pupos. Artėjant pietų metui čia nusidriekdavo eilės turgaus prekeivių, laukiančių garuojančio naminio troškinio porcijos.
Netrukus žinia apie skaniausius mieste irakietiškos virtuvės patiekalus paplito ir tarp turgaus pirkėjų, o šiandien šis paprastas ir neišvaizdus turgaus kampas su tais pačiais dideliais kunkuliuojančiais troškinių puodais tapo geidžiamiausia vieta autentiško maisto išsiilgusiems Jeruzalės gyventojams ir smalsiems turistams. Ypač tiems, kuriems artima naujai atgimusi „slow food“ idėja.
Viena sausakimša kavinė su prancūziškais desertais, garuojančia kava ir ką tik iš krosnies ištrauktos šviežios duonos kepaliukais, įsprausta tarp daržovėmis užkrautų medinių prekystalių pačiame Machne Jehuda turgaus centre, dar prieš dešimtmetį atrodė visiškai kitaip.
Anuomet čia buvo apgriuvusi ir skylėta pitų kepykla. Kai šimtmečius tradicinius duonos paplotėlius kepusios šeimos galva verslą nutarė perduoti į savo dukros rankas, ši nė pažiūrėti nenorėjo į praeito amžiaus pradžią menančius įrenginius ir nė galvoti negalvojo apie varginantį darbą rankomis minkant duonos tešlą.
Užtat žinodamas merginos aistrą saldiems kepiniams, jos tėvas žengė išmintingą žingsnį: išsiuntė dukrą metams į Prancūziją pasimokyti prancūziškosios konditerijos paslapčių. Grįžusi į Jeruzalę, ši iš pagrindų renovavo senąją šeimos kepyklą ir pavertė ją jaukia ir modernia prancūziška kavine, kurioje, kaip tvirtina vietiniai, pati skaniausia kava ir šviežutėliai desertai. Išmintis, verslumas ir kūrybiškumas: štai ko galima pasimokyti iš izraeliečių!
Atgimstantys ožkų ir vyno ūkiai
Nedideli ožkų ūkiai su plačiu brandintų sūrių asortimentu – gana nesenas Izraelio reiškinys, itin išpopuliarėjęs pastaraisiais metais. Gausios izraeliečių šeimos keliauja į organinius ūkius, kad pabūtų gamtoje ir paragautų šviežių ožkų pieno sūrio gaminių. Vienas įdomiausių ūkių – netoli Jeruzalės, akmenų olose įsikūrusio Šai Zelzer buveinė.
Atsiskyrėlis Šai įsitikinęs, kad bibliniais laikais būtent akmeninėse olose buvo brandinami sūriai, o jose esančios išskirtinės klimato sąlygos sūriams suteikdavo ypatingų skonio savybių. Vasaros karščius slopinančioje akmeninėje užeigoje ir šiandien veikia netipiška Šai gaminamų sūrių parduotuvėlė, o dešimtis kilometrų sūrio pirkėjai sukaria dar ir tam, kad tyloje pasigrožėtų kvapą gniaužiančiais vaizdais.
O štai vyndarystės tradicijos šiandienio Izraelio žemėse gyvavo nuo seno, tuo tarpu pastaraisiais metais žydiški vynai išgyvena tikrų tikriausią renesansą! Viena už kitą jaukesnės vyninės ieško būdų, kaip suvilioti vis gausėjantį vyno žinovų ratą savo gaminamais produktais.
Du jaunuoliai po tarnybos Izraelio armijoje nusprendė, jog jų pašaukimas – anaiptol ne nuobodus darbas biure, o nevaržoma laisvė improvizuoti netradicinės vyndarystės srityje. Įkūrę Lotem vyninę, vaikinai ėmėsi kitaip nei kiti gaminti vyną: jie įsitikinę, kad vyno kokybę, be tradicinių elementų, lemia ir tam tikros muzikos garsai.
Lotem organinėje vyninėje kiaurą parą girdisi švelnios melodijos, kurios grojamos pagal vyninės savininkų sudarytą grojaraštį. Tokioje muzikalioje aplinkoje ragaujant vyną užsimiršta ne vien didmiesčio šurmulys ir kasdieniai rūpesčiai. Dažnas į nuošalią vyninę atvyksta, kad garsų ir skonių darnoje surastų harmoniją ir pats.
Širdžiai neįsakysi
Tel Avivą pasaulis žino kaip niekuomet nemiegančią aukštosios virtuvės meką. Dėl maisto galvą pametę Tel Avivo gyventojai ir atvykėliai negaili pinigų linksmybėms ir patiems geriausiems restoranams, todėl rezervuoti stalelį būtina gerokai iš anksto! Artimųjų Rytų virtuvė čia maišoma su Azijos maisto gaminimo technikomis, o senieji žydiški ir arabiški patiekalai virsta molekulinės virtuvės stebuklais.
Dėl maisto galvą pametę Tel Avivo gyventojai ir atvykėliai negaili pinigų linksmybėms ir patiems geriausiems restoranams, todėl rezervuoti stalelį būtina gerokai iš anksto
Užtai tiems, kas pavargsta nuo modernaus didmiesčio šurmulio, gera pailsėti organiniame Tami ūkyje, kuriame mėgstantys šeimininkauti gali pasiraitoję rankoves kibti į maisto gaminimą ir vakarop klementinų pavėsyje mėgautis šviežutėliais modernios Viduržemio jūros regiono virtuvės patiekalais.
Studijos šeimininkė neretai svečiuose sulaukia izraeliečių su vaikais, kurie pirmąkart gyvenime įsitikina, jog daržovės auga ne parduotuvės lentynoje, o lysvėje. Tami mėgsta su svečiais dalytis sveikos mitybos idėjomis.
Ir užkrėsti juos įkvepiančia savo pačios istorija, kaip kadaise sėkmingai besiklostančią teisininkės karjerą moteris išmainė į kur kas širdžiai mielesnę – kulinarinę – veiklą.
Patirti, ne vien pamatyti
Taip skamba šiuolaikinio keliautojo devizas. Jei iki šiol pilka kasdienybė arba minčių chaosas neleido pažvelgti į save neįprastu kampu, ieškoti savo ištakų, atsiduoti išsvajotiems pomėgiams ar imtis naujų verslo idėjų, būtinai išsiruoškite į Izraelį. Atraskite šalį, kurią bent kartą gyvenime būtina pamatyti.
Pasisemkite iš izraeliečių pozityvios energijos ir begalinio gyvenimo džiaugsmo, kuriuo spinduliuoti gali tik tauta, gerai žinanti, kas yra šiandienos trapumas.
Straipsnis buvo publikuotas „West Express“ žurnale „Žvilgsnis į pasaulį“. Izraelis – „West Express“ TOP kryptis
