Pažintį su Izraeliu pradėjau nuo Jeruzalės. Ji man padovanojo emocijų įvairovę. Negalėjau atplėšti akių nuo miesto panoramos, atsiveriančios nuo Alyvų kalne esančios apžvalgos aikštelės, ir įsivaizdavau, kiek visko nutiko miestui per jo istoriją, kiek kartų jį puolė, bandė užkariauti, žlugdė, kiek kartų jis prisikėlė ir sužydėjo iš naujo, kiek tikrų istorinių įvykių ir legendų gimė būtent čia.
Per odą nubėgo šiurpuliukas, kai saulėtą dieną staigiai sutemo man įžengus į Getsemanės soduose esančią baziliką. Joje viskas simbolizuoja naktį, kurią Jėzus Kristus meldėsi prieš nukryžiavimą. Apimta baimingos pagarbos permąsčiau gyvenimą ir palikau prašymą Raudų sienos plyšyje.
Bet štai via Dolorosa, kuria Kristus keliavo iki nukryžiavimo vietos, įsijausti pavyko mažiau – šiais laikais tai – judri parduotuvėlių, užeigų, suvenyrų krautuvių gatvė. Lyg ir sutinki su gido paaiškinimu, kad Jeruzalė – įvairių religijų atstovų namai, kad ši gatvė – ypatinga vieta krikščioniams, o gyventi reikia ir išpažįstantiems kitas religijas, bet dvasingumo čia nepajunti.
Užburti senosios Jeruzalės jau žengėme pro miesto vartus kai kažkas ėmė ir tarsi pažadino iš sapno. Pamatėme susirinkusią minią, nepaprastą sujudimą ir pagalvojome, kad tapsime reikšmingo istorinio įvykio liudininkais. O ažiotažą, pasirodo, sukėlė ant senamiesčio sienos įsitaisęs juodas katinas, tarsi rodydamas, kas čia svarbiausias.
Ginčytis sunku: visi filmuoja, nerimastingai šnabždasi, netrukus atvažiuoja ne tik kopėčiomis ir kita gelbėjimo įranga, bet ir dėže konservų apsiginklavę gelbėtojai. Katinui nesusigundžius konservais ir nesutikus šokti ant kopėčių, gelbėtojas lipa ant sienos ir miniai skanduojant „bravo“ pagauna nedorėlį specialia lazda su kilpa, išgelbėdamas jį, geriausiu atveju, nuo rimtų susižalojimų.
Norisi parsivežti viso turgaus turinį namo – tokį poveikį daro matytų ir nematytų skanėstų prikrauti prekystaliai.
Šis įvykis tarsi perkelia mus iš praeities į dabartį. Pasivaikštome po šiuolaikišką Jeruzalę su komerciniais centrais, parduotuvių gatve, moderniomis skulptūromis.
Ypatingas nuotykis – apsilankymas Shuk turguje, kur nenorom apima ragavimo ir pirkimo manija. Norisi parsivežti viso turgaus turinį namo – tokį poveikį daro matytų ir nematytų skanėstų prikrauti prekystaliai.
Jei tik mėgsti bendrauti ir nesidrovi klausinėti, tau su malonumu dėstys paskaitas apie chalvos gamybą, sūrių spaudimą, duonos kepimą, alyvuogių marinavimą – prekeiviai didžiuojasi savo produkcija, noriai bendrauja, kviečia padegustuoti.
Užsukame į iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingą kavinę Shraga netoli Mamila komercinio centro. Jos savininkė Lilach Rubin – charizmatiška asmenybė ir Jeruzalės gastronominio pasaulio žinovė. Pati gimė Tel Avive libaniečių emigrantų šeimoje ir iki 30 metų dirbo teisininke, kol suprato, kad nori kitokio gyvenimo, kad jos aistra – maistas.
Anot Lilach, skiriasi ir Tel Avivo bei Jeruzalės virtuvės. Tel Avivą ji lygina su Kalifornija ir Australija, kur žmonės linkę eksperimentuoti ir keisti. Na o Jeruzalė – konservatiškesnė
Ji su malonumu papasakoja apie kavinėje gaminamus patiekalus, net aprodo virtuvę, pasidalija savo įžvalgomis. Lilach mano, kad Izraelio virtuvė – unikali, ir pabrėžia, kad ji nėra tik žydų virtuvė.
Anot Lilach, skiriasi ir Tel Avivo bei Jeruzalės virtuvės. Tel Avivą ji lygina su Kalifornija ir Australija, kur žmonės linkę eksperimentuoti ir keisti.
Na o Jeruzalė – konservatiškesnė, čia kiekvienas nuo senų laikų žino, kas gamina skaniausią humusą, kas kepa skaniausią duoną, čia vyrauja paprastumas ir tradicijos.
Kelias Jeruzalės gurmaniškas paslaptis ji atskleidė ir mums. Užsukome į jos draugo vardu pavadintą kavinę „Barak“, išvertus į lietuvių kalbą skamba kaip „Tarp Gazos ir Berlyno“.
Ieškoti kažkokių politinių paaiškinimų neverta, viskas paprasta – kavinė yra tarp Gazos ir Berlyno gatvių. Kavinėje – puikus gatvės maistas – falafeliai, burekai, šavarmos ir ji itin populiari tarp aškenazių (žydų iš Vidurio ir Rytų Europos).
Lilach palydėjo mus ir į Rytų Jeruzalės prieigose esantį arabų turgelį, kuriame pati perka maistą savo kavinei. Akys raibsta nuo daržovių gausos! Smagu ir tai, kad turgaus teritorijoje – daugybė specializuotų parduotuvių ir kepyklėlių.
Vienoje gali nusipirkti tik humuso, bet jis bus geriausias mieste. Kitoje – tik duonos, kurios rūšių galbūt nebus tiek jau daug, bet ji bus itin gardi ir ką tik iškepta.
Žmonės be galo draugiški, šypsosi, kalbina, krauna tau į delną riešutus (tik paragaukit, pas jus tokių nėra!), atneša didžiulį kopūstą ir siūlosi kartu nusifotografuoti, klausinėja, iš kur esi, ir žinovų veidu linksi pritariamai. Nejauti jokios įtampos, mėgaujiesi bendravimu ir pirkimo sandoriais.
Pati Lilach, beje, labai piktinasi, kai išgirsta, kai užsieniečiams patariama laikytis atokiau rytinės miesto dalies, manydama, kad sukeliama nereikalinga įtampa.
