Judėjų dykumos perlai
Išvykus iš Jeruzalės tęsėme kelionę Negyvosios jūros link. Sustojome prie Masados tvirtovės.
Nepaisant to, kad ši vieta reikšminga istoriniu požiūriu (tvirtovę pastatė karalius Erodas, siekdamas pasipriešinti Romos imperijos vergystei) ir įstabi kaip architektūrinis objektas (milžiniškoje uoloje pastatytas ištisas namų, rūmų, baseinų miestas), Masada yra be galo graži, didinga vieta, kurioje norisi medituoti, pasilikti ilgiau, „gerti“ vaizdą į Negyvąją jūrą iš vienos pusės, į dykumą ir kalnus – iš kitos.
Be to, ši vieta pasižymi ypatinga akustika – ne veltui kiekvienais metais birželio mėnesį čia vyksta operos po atviru dangum festivalis.
Pati Negyvoji jūra, be abejo, yra unikali vieta. Ji pelnytai vadinama didžiausia pasaulio SPA – vanduo prisotintas sveikatai svarbių elementų, o oras turi daugiau deguonies nei prie kitų jūrų.
Kartu keliavo ir gana rimti žmonės, tačiau jūros paveikti visi be išimties, tarsi vaikai, tepėsi purvu, pozavo plūduriuodami ant vandens paviršiaus ir labai daug juokėsi.
Šį kartą mums nebuvo reikalingos rimtos sveikatingumo programos, tad apsistoję prie jūros paprasčiausiai mėgavomės ja.
Kartu keliavo ir gana rimti žmonės, tačiau jūros paveikti visi be išimties, tarsi vaikai, tepėsi purvu, pozavo plūduriuodami ant vandens paviršiaus ir labai daug juokėsi. O juokas, kaip žinia, gydo.
Beje, vienas iš mūsiškių ryte džiaugėsi ilgo pasivaikščiojimo po Jeruzale pasekmėmis, pripažino, kad po valandos maudynių jo sąnariams palengvėjo.
Diskutavome, ar galima prie Negyvosios jūros nudegti. Vieta yra 400 m žemiau jūros lygio ir. manoma, kad saulės spinduliai lūžta kažkokiu stebuklingu būdu, neleidžiančiu nudegti. Būdama baltaodė nerizikavau ir veidą saugojau užsitepus specialią apsauga – purvo kaukę nuo jūros dugno.
Legendiniai kibucai
Visada buvo smalsu sužinoti, kaip gi atrodo kibucai. Na taip, teoriją žino visi – kibucai yra unikalūs, tik Izraelyje egzistuojantys ūkio vienetai, kuriuose visa žemė ir gamybos priemonės yra bendra nuosavybė, o žmonės dirba tarsi darnioje šeimoje, gaudami po vienodai. Į ką gi jie panašūs realybėje?
Kelionės metu teko aplankyti 2 kibucus. Pirmas, Ein Gedi netoli Negyvosios jūros, yra tikra oazė vidury dykumos. Įkurtas jis po Antrojo pasaulinio karo, kai tarnybą baigę kariškiai nusprendė pasilikti šioje vaizdingoje vietoje.
Dabar kibuce yra 240 narių, o pagrindinis veiklos šaltinis – turizmas ir sveikatingumas. Teritorija išpuoselėta ir primena aukštos klasės SPA viešbutį, kibuco svečiams skirtuose namukuose yra didžiuliai kambariai, terasos su vaizdu į kalnus (patys kibuco nariai gyvena, aišku, paprasčiau), yra baseinų, botanikos sodas, nedidelis zoologijos parkas.
Kadaise Ein Gedi kibuco ribas siekė Negyvosios jūros vanduo, bet jūra senka ir dabar svečius prie jūros tenka vežti su mašina.
Ein Gedi kibucą mums aprodė jau daugiau kaip 30 metų čia gyvenantis buvęs ledo ritulininkas iš Kanados, paaiškindamas, kad kibucų nariais gali tapti ir žmonės „iš išorės“.
Tiesa, procedūra nėra paprasta – palankiai turi nubalsuoti kibuco tarnyba, metus kibuce gyvensi tik kaip kandidatas, stengdamasis įrodyti, kad esi tinkamas, Tel Avive turėsi atlikti specialų testą.
Kodėl gi verta pašaliečiui tapti kibuco nariu? Vienas iš kibucų prioritetų – rūpinimasis senjorais, tad tapus kibuco nariu nebereikės sukti galvos dėl galimų problemų sulaukus senatvės. Iš viso Izraelyje yra 280 kibucų (30 jų – religiniai, turintys savo rabiną).
Kitas mūsų aplankytas Maagan kibucas yra prie Galilėjos jūros, taip pat labai gražioje vietoje. Jį mums aprodė simpatiškas vyriškis Yuvie, kuris iš pradžių sudomino, nes vilkėjo AS Roma (klubas, už kurį sergu ir aš) marškinėlius, o galiausiai nustebino prisipažinęs, kad yra emigrantų iš Lietuvos anūkas.
Įdomios tos gyvenimo istorijos – seneliai, žydai iš Lietuvos, emigravo į Izraelį, po kiek laiko persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką, kur gimė ir Yuvie. Sulaukęs pilnametystės, nusprendė, kad armijoje tarnauti nori ne užsienyje, bet savo šalyje – taip jis vėl grįžo į Izraelį ir pasiliko. Kartu su juo į kibucą atvyko 40 jaunuolių, bet galiausiai pasiliko tik 4.
Užmezgęs draugystę su „žemiečiais“ Yuvie net tik aprodė mums patį kibucą, bet ir pakvietė kitą rytą apžiūrėti šalia esančią bananų plantaciją. Dalį pajamų kibucas gauna iš turizmo, bet didžiąją dalį atneša vaisių ir daržovių auginimas (pats Yuvie, beje, nepakeičiamas žmogus kibuce, nes yra ne tik bananų augintojas, bet ir masažuotojas).
Smalsumo ir draugiškumo vedami nepatingėjome atsikelti 6 val. ryto, kad dar iki išvykimo spėtume apžiūrėti plantacijas, paplepėti apie gyvenimą ir, be abejo, paskanauti tikrų bananų. Pamatęs mūsų užsimiegojusius veidus, Yuvie nusišypsojo ir pavaišino „atomine“ kava, palyginti su kuria itališkas espresso – tik rudas vandenėlis.
