Lietuviški akcentai tęsiasi
Bene smagiausia kiekvienos kelionės dalis – bendravimas su žmonėmis. Įdomu tai, kad skirtingai nuo kitų šalių (pavyzdžiui, Europos) Izraelyje dauguma žino, kur yra Lietuva, daug kas yra buvęs.
Šalyje daug litvakų, žydų emigrantų iš Lietuvos. Lietuviškas šleifas mus lydėjo visos kelionės metu.
Atsisveikinę su „lietuvaičiu“ Yuvie tęsėme kelionę Haifos link. Pakeliui aplankėme 3 svarbias biblines vietas – Palaiminimo šventyklą (Šv.Marijos baziliką), Galilėjos Kaną, Duonos ir Žuvies padauginimo baziliką. Pačioje Haifoje, deja, laiko liko tik iš apačios ir iš viršaus pasigrožėti tikrai įspūdingais Bahajų sodais.
Be kitų įdomybių, šiaurinė Izraelio dalis yra ir vyno kraštas, tad smalsumo vedami užsukome į pakeliui buvusį Tishbi vynų ūkį. Laukdami ekskursijos su degustacija pradžios, nusprendėme pasistiprinti beigeliais (beje, receptą išrado žydų emigrantai iš Kauno), o vartydami meniu perkaitėme ir vyninės istoriją.
Pasirodo, šio vynų ūkio pradininkai – emigrantai iš Lietuvos Michaelis and Malka Chamiletzki (vėliau pakeitę pavardę į Tishbi)! Ekskursiją mums pravedė gan atsainiai, bet vynas buvo geras.
Prieš pat užsidarant muziejams užsukome ir į Cezarėją – uostą, pastatytą karaliaus Erodo siekiant rinkti mokesčius iš čia sustojančių laivų. Gidas papasakojo, kad dabar Cezarėja labai svarbi visiems norintiems išgarsėti jauniems atlikėjams – jei nedalyvauji Cezarėjoje vykstančiuose koncertuose ir muzikos festivaliuose, apie muzikinę karjerą gali net nesvajoti.
Vėlai vakare atvykome į Tel Avivą. Tą vakarą mums spėjo parodyti tik Rotšildo bulvare esančią pirmojo Tel Avivo mero Meiro Dizengofo statulą, kurios autorius... mūsų tėvynainis Dovydas Zundolovičius, dešimtajame dešimtmetyje emigravęs iš Lietuvos.
Tel Avivo jaunystės eliksyras
Kitą dieną mūsų laukė ekskursija po Tel Avivą, tačiau ne bet kaip, o su riedžiais. Labai rekomenduoju tai išbandyti – puikus būdas pamatyti žaviausią Tel Avivo dalį – pajūrio promenadą, seną uostą ir jo turgelius, parkus prie Yarkon upės.
Sužinojęs, iš kur esame, papasakojo, kad yra buvęs Kaune žiūrėti krepšinio varžybų tarp „Žalgirio“ ir „Maccabi“ ir pasidžiaugė, kad šis atostogų sezonas puikus, nes nėra karo kaip pernai.
Nekalbant apie tai, kad važiuodamas jautiesi lyg grįžęs į vaikystę – apima begalinis entuziazmas ir laimės pojūtis. Nesugebėti arba pasimesti nerizikavome – mus apmokė ir visos ekskursijos metu lydėjo gidas-instruktorius.
Sužinojęs, iš kur esame, papasakojo, kad yra buvęs Kaune žiūrėti krepšinio varžybų tarp „Žalgirio“ ir „Maccabi“ ir pasidžiaugė, kad šis atostogų sezonas puikus, nes nėra karo kaip pernai. Ir tuomet supranti, kaip žmonės gyvena per daug negalėdami planuoti, mokėdami džiaugtis šia diena ir neakcentuodami dalykų, kurie kliūva mums. Šiek tiek „patrešęs“ viešbutis? Argi tai svarbu, kai atvažiuoji į šią žemę?
Kai išvykstu svetur pasidarau vaikščiojimo maniakė. Oro temperatūrai siekiant 30 laipsnių mečiau sau iššūkį ir įveikiau „auksinį trikampį“ Senoji Jafa – Carmel turgus – Dizengofo rajonas, Rotšildo bulvaras, Neve Tsedek – viešbutis.
Dar labai mėgstu susimaišyti su vietiniais ir užsukus į kavinukę ar sulčių barą pajausti vietinį pulsą, apsimesdama, kad nesu užsienietė. Toks buvo planas ir šį kartą, tačiau neįvertinau savo ištvermingumo limito ir Carmel turgaus pagundų.
Išsvajotą kavinę „be turistų“ pasiekiau su ištinusiomis nuo nuovargio kojomis ir dar su prikrautais krepšiais humuso, prieskonių, riešutų, chalvos, vietinių menininkų dirbinių, nė kiek nepanašėdama į atsipalaidavusius vietinius. Nuovargį numalšinti man padėjo iki šiol neragautas gėrimas, kurio net nebūčiau sugalvojus pati – karšta Sangrija.
