Mihoko randa sąsajų tarp savo močiutės ir Jono Meko gyvenimo. Tad merginai pajusti Jono Meko dvasią gimtuosiuose jo Semeniškiuose labai svarbu.
Biržų autobusų stotyje Mihoko pasitiko biržiečiai: keliautojas Justinas bei jaunimo darbuotoja Raimonda, pasiryžę viešnią palydėti ir Jono Meko gimtinėn, ir po Biržus, pagloboti ir apgyvendinti sodyboje Gulbinuose.
Iš pradžių visi sutūpia ant Pilies laiptų ir geria kavą. Mihoko Tsujita – fotografė. Ji sako, kad japonų menininkų bendruomenėje Jonas Mekas – ypač populiarus.
Pirmą kartą apie Joną Meką Mihoko išgirdo Australijoje, kur, savarankiškai išvykusi iš namų, mokėsi vidurinėje mokykloje.
Jos mokytojas pastebėjo, kad Mihoko rašyti darbai kažkuo panašūs į Jono Meko kūrybą. Mergina pasuko menininkės keliu, studijavo Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos universitete menus.
Grįžusi į Japoniją, mergina Jono Meko nepamiršo, domėjosi jo kūryba. Juto: šis menininkas jai labai artimas ir dar dėl vienos priežasties. Anot Mihoko, ir Jonui Mekui, ir jos močiutei teko bėgti iš savo šalies.
Mergina pasakoja: jos močiutė gimė Sachaline, kai sala dar priklausė Japonijai. Kai Rusija užgrobė Sachaliną, iš salos pabėgo 400 tūkst. japonų. Tačiau Sachaline, anot merginos, privalėjo likti medikai, valdžios atstovai bei kai kurių kitų specialybių gyventojai. Mihoko močiutė buvo medicinos sesuo ligoninėje. Iš salos ji ištrūko tik praėjus trejiems metams po okupacijos.
Mihoko pasakojo, kad jos močiutė per trejus metus išmoko rusų kalbą. Merginai ši šeimos istorija atrodė nereali, tarsi pasaka, perskaityta knygoje. Studijuodama fotografiją mergina suprato: Sachalinas nėra taip toli, kaip jai atrodė vaikystėje.
Studijų metais vienas dėstytojas pasakė žodžius, kurie jai labai įstrigo: tapytojas gali dirbti ir namuose, tačiau fotografas turi keliauti. Tai buvo paskata išsiruošti į Sachaliną.
Mihoko pamena: ne taip lengvai jai pavyko įkalbėti močiutę leistis kelionėn. 2010 metais jos abi kelionei pasiryžo. Merginos močiutė neturėjo vilties išvysti to, ką paliko išvažiuodama į Japoniją. Taip ir atsitiko. Ten, kur moteris gyveno, buvo tuščias laukas. Tačiau ir jis moteriai sukėlė aibę prisiminimų: „Močiutė matė tą seną miestą, o aš plyname lauke jo matyti negalėjau“.
Anot Mihoko, kelionės į Sachaliną prisiminimais ji gyveno aštuonerius metus. Po to suprato, kad nori atsekti ir kieno nors kito prisiminimus.
„Su Jonu Meku asmeninio ryšio neturėjau, tad buvo įdomu, ar tas pats jausmas bus sekti svetimo žmogaus prisiminimais?“ – sako Mihoko, randanti sąsajų savo šeimos bei Jono Meko gyvenimo istorijoje.
Ir taip mergina atvyko į Biržus, Jono Meko gimtinę. Plyną lauką Semeniškiuose, kur kažkada stovėjo trobos, kur Jono Meko sugalvotus žaidimus žaidė kaimo vaikai, kur knyga buvo Jono Meko šeimos dalimi.
Už ką pirmiausia japonai taip vertina Joną Meką? „Pirmiausia kaip kinematografininką, po to kaip poetą“, – sako Mihoko Tsujita, keliautoja prisiminimais.
Tai, ką pamatė ir užfiksavo Biržuose, menininkės gerbėjai galės išvysti Japonijoje, kur mergija surengs savo fotografijų parodą.
