O, Matsušima!
Tai bent, Matsušima!
O, Matsušima!
Kai apsilankėme šiame austrėmis ir druska kvepiančiame miestelyje šalia Ramiojo vandenyno, buvo praėję daugiau nei metai po 9 balų žemės drebėjimo ir vėliau kilusios visa niokojančios cunamio bangos. Jų pėdsakai buvo matyti visur: neatsigaunančioje vaikų žaidimų aikštelėje buvusiame paplūdimyje (google maps tai vis dar paplūdimys), nuotraukose, kuriose įamžintos pirmosios dienos po cunamio ir kurias kioskelių pardavėjai lyg kokias gedulo skraistes iškabino šalia savo siūlomų prekių, ženkluose, įspėjančiuose, kur ir kaip reiktų evakuotis, jei ir vėl kiltų grėsmė būti nušluotiems milžiniškos bangos.
 |
| A.Vitkausko nuotr./Kadaise cunamio niokotos pakrantės |
Nors niekas netrukdė grožėtis raudonais tiltais, vedančiais į salas, senovinėmis šventyklomis ir idealiai prižiūrėtais parkais, sunkiai įsivaizdavome tarią šias Bashio eilutes. Ir visgi kažkas buvo taip pat kaip ir XVII amžiuje, kai Basho, įkvėptas išsibarsčiusių vandenyne pušimis apaugusių salų grožio, parašė savąjį haiku.
Galbūt būtent todėl nusprendėme palapinę statyti ne kur kitur, o prie vandenyno pakrantės. Ryte, žinojome, pabusime prieš aušrą, užkopsime į šalimai esantį Sokan kalną ir pagaliau, po trijų savaičių laukimo, pasitiksime saulę. Sutiksite – to nepadaryti Tekančioje saulės šalyje būtų nuodėmė. Kaip gi grįžę į Lietuvą pažiūrėtume žmonėms į akis?
 |
| A.Vitkausko nuotr./Atsitraukimo planas |
Šeštą valandą vakaro saulė per kelias minutes pasislepia, tarsi tikrai prasmegtų skradžiai žemės, ir stoja aklina tamsa. Ypač tai jaučiasi atokiose kaimo vietovėse, kur nėra žibintų, elektrinių iškabų bei žmonių šurmulio. Nelieka nieko kito, tik eiti miegoti – po dešimties valandų aktyvaus vaikščiojimo ir įspūdžių nieko geresnio ir nesugalvosi. Nebent išgerti sakės. Veik merkdami kojas Ramiajame vandenyne, įkvėpti kito japonų poeto – Riokano, ir darėme:
O, kaip puiku,
Malkų iš anksto priskaldžius,
Ištisą naktį
Nieko neveikiant prie laužo gulėt
Su paprastos sakės taurele!
Naktį lijo. Bet prie lietaus jau buvome pripratę. Be to, palapinę pasistengėme pastatyti šiek tiek protingiau nei tuomet, kai neplanavę atsidūrėme prie Japonijos jūros (vakarop sumanėme pasižiūrėti į iškaltas pajūrio uolose Budas) ir nerūpestingai pažvelgę į naktigulą, ryte supratome gulį baloje – iš permirkusių daiktų labiausiai buvo gaila piniginės ir užrašų knygutės. Taigi švelnus lietaus barbenimas į palapinės stogą visai netrukdė.
Tačiau trukdė kitkas – ir tai, kaip paaiškėjo, buvo daug blogiau už bet kokią liūtį. Anąsyk įsikūrėme ten, kur miegodami galėjome girdėti tik savo tylius alsavimus. Na ir kas, kad juos ankstyvą rytmetį pertraukė žvejo juokas, kai jis pamatė lietuvišką pastogę toje vietoje, kur paprastai žmonės renkasi stebėti saulėlydžio. Dabar gi per visą naktelę ausyse spengė variklių burzgesys, kurį, nesunkiai galėjome įsivaizduoti, skleidė įvairiaspalvėmis švieselėmis mirksintys sunkvežimiai, riedantys tiesiai virš mūsų galvų. Koks naivumas – manėme, kad triukšmą, sklindantį nuo plento, sugers tie keli medžiai ir smėlio kaskada. Deja.
Vis dėlto lazda, kaip toje Biliūno novelėje, nebūtinai yra tam, kad galų gale kažkas ja tau duotų per galvą. Mūsiškės dėka, galėjome, užuot miegoję, grįžti mintimis į prabėgusią dieną. Galvojome apie tą moterį, kuri visą dieną Matsušimos žuvų turguje kantriai stovi prie savotiškos krosnelės ir visa pasinėrusi į save bei atliekamą darbą kepa austres. Ir nors jos keptas austres prarijome per minutę, galėjome dar ilgai sėdėti, stebėti ją ir žavėtis tuo šventu įsijautimu į karštį ir aštrų austrių skleidžiamą kvapą. Galvojome apie pirmąjį nemokamą onseną – karštąją versmę, trykštančią iš žemės, tiesa, tik kojoms, bet vis viena neprilygstamą atgaivą nuvargusiam keliauninkui. Galvojome apie Ramųjį vandenyną, kuris iš tiesų pateisino savo vardą, tačiau buvo nesvetingai nešvarus maudytis – gal todėl tik mes vieni ir drįsome žengti į jo neperregimus vandenis...
 |
| A. Vitkauskao nuotr./Karštas versmių vanduo atgaivinti keliautojo kojoms |
Žadintuvas nebespėjo pažadinti prieš keturias – jau atseginėjome miegmaišius, be žodžių vilkomės rūbus ir avėmės savo nunešiotus batus. Palikome visus daiktus palapinėje. Nežinau, kurioje šalyje dar galima jaustis taip saugiai: nedvejodamas atremi kuprinę į sieną ir eini pasižvalgyti, tarkime, po pilį, žinodamas, kad tikrai, o tikrai, niekas nelies tavo daiktų. Tamsai dar gaubiant vandenyną ėmėme kopti į Sokan kalną.
Norėčiau parašyti, kad tai buvo nuostabiausias saulėtekis mūsų gyvenime. Kad dangus ir vandenynas, apšviesti pirmųjų saulės spindulių, susiliejo lyg du seniai nesimatę meilužiai. Kad verkėme žiūrėdami nuo kalno į bundančią dieną. Tačiau viskas buvo kiek kitaip. Visų pirma, vandenynas buvo visas paniręs į rūką ir negalėjome jo atskirti nuo sparčiai skriejančių debesų, nors už nugarų buvo visiškai giedra. Antra, saulę pamatėme tik po kelių valandų – tada, kai jau ir taip buvo aišku, kad diena, o palapinė, pakabinta ant pavėsinės bebaigė išdžiūti. Bet aš nesiskundžiu. Galų gale juk kelionėje ne tai svarbiausia.
 |
| A.Vitkausko nuotr./Prieš saulei kylant |
Taip galėjo prasidėti, o gal ir baigtis mūsų kelionė Japonijoj. Tačiau mes – ne japonai, kurie keliauja vienai dienai į Norvegiją, į Tromso, tik tam, kad galėtų pažvelgti į šiaurės pašvaistę. Perskristi ketvirtadalį žemės tik dėl saulės patekėjimo? Ne, dėkui. Lietuviai – iš prigimties klajokliai. O Europa pasidarė tokia sava ir maža. Todėl pabaigę darbus (aš – socialinio būsto plėtros kaimo bendruomenėse koordinatoriaus, ji – „Mokymosi viso gyvenimo metu“ projekto vykdytoja) ir radę pigius bilietus, nedvejodami išsiruošėme į mitais apaugusią šalį. Žinojome, kad ten mūsų laukia visiškai kitoks pasaulis.
 |
| Matsušim |
Tačiau apie kitokį pasaulį, kaip ir apie stūgaujančias beždžiones, veikiausiai besišaipančias iš kvailų žmonių, sunkiai liejančių prakaitą ryžių lauke, apie elnius, kuriais pavirsta po mirties japonai, neišgalėję susimokėti už savo kasdienę duoną (atsiprašau, ryžius), todėl dabar mielai kremtančius net ir žemėlapius, apie moterį, kurį tiesiog iš svetingumo vežiojo po Tokiją taksi, apie Panasonic klozetus, matyt, iš džiaugsmo, kad tualete apsilankė žmogus, dainuojančius ir purškiančius vandens fontanus, apie nemokamas nakvynes šalia hostelių, apie jakudzas, kurie negalėdami eiti į onsenus, nesidrovėdami savo tatuiruotų nuogų kūnų leidžia laiką viešose prausyklose Hiroshimoje, apie magišką japonišką žodį „yoroshiku“, reiškiantį maždaug tai: „esu pasiruošęs su jumis bendradarbiauti, ir jei jūs taip pat esate pasiruošęs su manimi bendradarbiauti, su malonumu jums atsilyginsiu tuomet, kai jums prireiks mano pagalbos“ - kitąsyk.
