Urvuose vandens temperatūra svyruoja nuo keturių iki septynių laipsnių, o oras yra nedaug šiltesnis. Maršrutas veda vingiuotu labirintu palei Punkvos upę, kuri vietomis yra keturiasdešimt metrų gylio.
Vandens kelio kūrimas nebuvo lengvas. Sifonai – iki lubų užtvindytos urvų dalys – buvo sunkiausiai įveikiamos kliūtys. 1920 m. daktaras Karelis Absolonas, garsus archeologas, geografas, paleontologas, speleologas ir daugelio Moravijos Karsto urvų tyrinėtojas, pirmas nusileido į Macochos bedugnę. Ten jis rado Vestonicės Veneros figūrėlę – seniausią keramikos meno pavyzdį pasaulyje.
Galų gale, po trylikos metų sunkaus požeminio darbo, pirmoji vandens kelio dalis iki Masariko urvo buvo atidaryta visuomenei. Macochos bedugnėje buvo sukurta nedidelė valčių prieplauka.
Pirmą kartą valtys su turistais įplaukė po žeme 1921 m. Iš pradžių palei Punkvos upę plaukdavo keturios medinės valtys. Kiekviena vienu metu galėjo keliauti šešiolika žmonių.
Vėliau senas medines valtis pakeitė modernios elektrinės, tyliai slystančios vandens paviršiumi. Šiuo metu jos stovi prieplaukoje ir laukia turistų. Kai tik leis epideminė situacija, valtys su turistais grįš į požeminį maršrutą.
