Prieš 16 metų Lietuvą palikusi Edita Nichols su mumis bendravo jau grįžusi į darbą Romoje (Italija). Ji sako, kad iki šiol jos mintys yra kalnuose, iš kurių ką tik grįžo.
„Ekspedicija į Manaslu buvo mano pasiruošimo kitais metais kopti į Everestą dalis. Nėra geresnio būdo pasiruošti kopimui į kalnus, kaip tik kopimas. Aš vis dar bandau atsigauti po kelionės į Manaslu. Kai tik šiek tiek atsigausiu, ruošiuos kitų metų kelionei – kasdien bėgiosiu, grįšiu prie jogos užsiėmimų ir, žinoma, savaitgaliais leisiuosi į žygius pėsčiomis, kad ir kur bebūčiau“, – sako vienintelė moteris lietuvė, jau du kartus įkopusi į 8 kilometrus viršijančias viršukalnes.
Kalnais sudomino sesuo
 |
| Ole Mose Nielsen (Danija) nuotr./Edita pakeliui į pirmą stovyklą |
Edita iš Lietuvos išvyko 1996 m. Ji nuolat kraustėsi iš vienos šalies į kitą. Gyveno Prancūzijoje, Kanadoje, JAV, Italijoje. Persikrausčiusi į Romą, ji pradėjo dirbti JT Pasaulio maisto programoje ir dalyvavo humanitarinėse misijose Haityje bei Nigeryje (Afrika). Pastaruoju metu Edita gyvena Romoje, daug laiko praleidžia Šveicarijoje.
Moteris sako, kad kelionėms į kalnus ją įkvėpė sesuo.
„Ji man papasakojo apie kalnus. Kelerius metus gyvenau pavergta tų pasakojimų. Galiausiai pati nuvažiavau ir pirmą kartą juos išvydau. Jie man sukėlė pagarbią baimę. O dar po kelerių metų aš nusprendžiau įkopti į viršūnę. Pirmą savo reikšmingą viršukalnę pasiekiau Tanzanijoje. Aš įkopiau į Kilimandžarą. Tai buvo jaudinanti ekspedicija. Mano komandoje buvo dvi moterys, jau mėginusios kopti į Everestą. Kai mes kartu kilome į Kilimandžarą, jos man papasakojo įvairių istorijų, o tai mane įkvėpė leistis į ekspedicijas. Mano alpinistinių žygių pradžia buvo Kilimandžaras. Nuo tada prasidėjo svarbus gyvenimo etapas. Iškeliavau į Himalajus, kur leidausi į žygius pėsčiomis ir kopiau į kai kurias viršūnes, įskaitant ir Mera Peak“, – sako Edita.
 |
| Editos Nichols asmeninio archyvo nuotr./Kilimandžaras |
Kilimandžaro kalno (5895 m) viršūnę Tanzanijoje E.Nichols pasiekė 2010 m. Kitais metais ji įkopė į kelias viršūnes Nepale, Monblaną (4810 m) Alpėse. Tais pačiais metais įkopė į šeštą pagal aukštį pasaulio viršukalnę Cho Oyu (8201 m) Himalajuose. Edita Nichols tapo pirmąja lietuve moterimi, įveikusia aštuonis tūkstančius metrų virš jūros lygio viršijantį kalną.
Kad ji buvo pirmoji moteris iš Lietuvos, įkopusi į aštuonių kilometrų viršukalnę, Edita sako sužinojusi tik vėliau.
Šį pavasarį Edita jau kopė į kalnus Argentinoje. O rudens pradžioje ji išvyko į Himalajus. Moters tikslas buvo Manaslu (8156 m) viršūnė Nepale. Tai aštuntas pagal aukštį pasaulio kalnas. Dėl dažnų lavinų ir pavojingų plyšių jis patenka į pavojingiausiųjų ketvertuką, nors kelias į viršūnę paprastai nelaikomas tarp techniškai sunkiausių maršrutų.
Tragedijos vietoje negalėjo ištarti nė žodžio
 |
| Ole Mose Nielsen (Danija) nuotr./Iš karto po sniego griūties antroje stovykloje |
Vieno iš pavojingiausių pasaulio kalnų reputaciją Manaslu patvirtino ankstų rugsėjo 23 d. rytą. Kalno šlaitu nuslinkusi milžiniška sniego lavina užgriuvo netoli viršūnės buvusią alpinistų stovyklą ir ją nušlavė nuo žemės paviršiaus. Žuvo mažiausiai 12 žmonių, dalis alpinistų buvo sužeista.
Į Manaslu viršūnę Edita leidosi kartu su tarptautine komanda. Ją sudarė žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių – Kanados, Kinijos, Danijos, Lietuvos, Nepalo, Rusijos, JAV ir Didžiosios Britanijos. Komandai vadovavo patyręs britų alpinistas Philas Cramptonas.
Kalno šlaitu nuslinkus lavinai, lietuvės komanda buvo antroje stovykloje, šiek tiek žemiau tragedijos vietos. Tačiau visą griaunančios stichijos jėgą teko pajusti ir Editai. Milžiniška sniego masė smogė ir antros stovyklos palapinėms.
 |
| Editos Nichols nuotr./Sraigtasparnis išgabena per sniego griūtį žuvusių alpinistų kūnus |
„Bandėme susilaikyti, bet mus nešė žemyn. Viskas įvyko taip greitai, kad panikai laiko nebeliko. Mano galvoje sukosi daugybė minčių. Maniau, kad mus užvers sniegas. Laimei, viskas baigėsi ir mes galiausiai galėjome išsikapstyti iš savo palapinės“, – praėjus dienai po nelaimės apie tai, ką teko patirti, pasakojo lietuvė.
Niekas iš Editos grupės rimčiau nenukentėjo. Tačiau aukščiau esančioje stovykloje įvykusios tragedijos mastai visus labai sukrėtė. Alpinistai savo akimis stebėjo, kaip vienas kitą keisdami gelbėtojų sraigtasparniai išgabena žuvusiųjų kūnus. Tuo pat metu kitos gelbėtojų komandos ant kalno šlaito vis dar ieškojo dingusių alpinistų.
„Įvyko nelaimė, kurios negalėjome numatyti. Mūsų mintys ir širdys su tais, kurie prarado savo mylimus žmones. Mes laimingi, kad išgyvenome“, – kitą dieną po nelaimės savo tinklaraštyje rašė Edita.
 |
| Ole Mose Nielsen (Danija) nuotr./Pakeliui į ketvirtą stovyklą |
Visos prie Manaslu buvusios alpinistų komandos kelioms dienoms sustabdė bandymus pasiekti viršūnę. Penki žmonės iš Editos grupės atsisakė tęsti žygį ir susirinkę daiktus išvyko namo. Didesnė grupės dalis, taip pat ir Edita, nusprendė kopti toliau.
„Tokio sprendimo motyvai ir argumentai buvo paprasti. Į viršūnę mes kopėme įsitikinę, kad tai yra saugu. Mes nebūtume tęsę žygio, jei būtų grėsęs bent mažiausias pavojus. Po didžiulės ir tragiškos sniego griūties, kalnas tapo saugus. Sniego danga susiplojo ir pasidarė tvirta. Tai padėjo apsispręsti padaryti tai, dėl ko mes čia atvykome. Buvome įsitikinę, kad tie žmonės, kurie neteko savo gyvybių, būtų norėję, jog mes tęstume savo žygį. Ir mes kopėme toliau, galvodami apie juos. Tai padarėme jų garbei ir atminimui“, – praėjus kuriam laikui po tragedijos 15min.lt sakė Edita.
 |
| Editos Nichols nuotr./Po sniego griūties sugriauta Editos grupės antra stovykla |
Pakeliui į viršūnę komandai teko eiti pro tragedijos vietą. Nuo antros stovyklos kylant aukštyn, visus apėmė nerimas. Kai kurie komandos nariai verkė.
„Tą naktį, kai tolumoje išgirdome sniego griūtį, mano širdis stojo iš siaubo. Mes su kolege palapinėje atsisėdome ir nelįsdamos iš miegmaišių meldėmės, kad lavina praslinktų pro šalį. Buvo iš tiesų labai baisu. Kai mes po savaitės kopėme į viršūnę, praėjome trečios stovyklos, kurioje žuvo daugybė žmonių, likučius. Tuo metu kitiems negalėjau ištarti nė žodžio. Mačiau nuolaužas, palapinių dalis, kitus išmėtytus daiktus. Mano nugara bėgiojo šiurpuliukai. Kiek matėsi, viskas aplinkui buvo nusiaubta. Visur buvo primėtyta šalikų ir įvairiausių daiktų, priklausiusių kitiems žmonėms“, – redakcijai sakė po didžiulės tragedijos nepalūžusi moteris.
Kitais metais laukia žygis į Everestą
 |
| Editos Nichols nuotr./Pakeliui į antrą stovyklą |
Edita neslepia, kad kelias į Manaslu viršūnę buvo sunkus. Įvykusi tragedija, šaltis, vis mažėjantis deguonies kiekis ore – visa tai tik dalis sunkumų, su kuriais teko susidurti lietuvei. Tačiau ji sako, kad šiuos dalykus verta iškentėti dėl vaizdų, atsiveriančių aplink.
„Jūs galite išvysti vaizdų, kurių dauguma žmonių niekada gyvenime nepamatys. Jūs tampate kalnų dalimi“, – sako Edita.
Į viršūnę iš ketvirtos stovyklos moteris išėjo įkandin kitų alpinistų. Viršukalnę ji pasiekė pirmoji, pakeliui aplenkusi anksčiau išėjusius kolegas. Pasiekusi viršukalnę, Edita iš karto sulaukė žemiau buvusių alpinistų sveikinimų. Ji tapo vienintele moterimi lietuve, net du kartus įveikusia aštuonis tūkstančius metrų virš jūros lygio viršijantį kalną. Tą dieną į viršūnę įkopė visi jos grupės nariai.
 |
| Ole Mose Nielsen (Danija) nuotr./Edita Manaslu viršūnėje išskleidė lietuvišką trispalvę |
Lietuvė viršūnę pasiekė naudodama deguonies balionus. Ji teigia, kad tai ne tik palengvino kvėpavimą, bet ir garantavo normalią kraujo apytaką, saugojo nuo galimų nušalimų ir aukštumų ligos.
„Neturiu ko slėpti – norėjau savo kojomis pasiekti viršūnę ir aš tai padariau. Jei kas nors nusprendė nenaudoti deguonies balionų, tai yra jų asmeninis pasirinkimas. Tačiau reikia suprasti ir tai, kad toks pasirinkimas gali sumažinti sėkmės tikimybę ir padidina galimybę nukentėti. Tie, kurie kopė be deguonies balionų, yra stiprūs alpinistai. Jie gali didžiuotis savo pasiekimu“, – sakė Edita.
Editos žygis į Manaslu viršūnę buvo dalis pasirengimo kitų metų kelionei į aukščiausią pasaulio kalną Everestą (8848 m). Ji teigia, kad Manaslu pasiruošimui pasirinko dėl to, jog tai yra visų jėgų reikalaujantis kalnas.
 |
| Editos Nichols nuotr./Sniegas bazinėje stovykloje |
Savo ambicingą kitų metų planą Edita pavadino „Everestas Saheliui 2013“ („Everest For Sahel 2013“). Ji teigia taip norinti atkreipti dėmesį į didžiulę maisto krizę, kankinančią tūkstančius šeimų.
„Kai dirbau Nigeryje, kuris yra Sahelio regiono dalis, žiniasklaida šiai maisto krizei iš pradžių skyrė daug dėmesio. Tačiau po kiek laiko susidomėjimas sumenko. Pagalvojau, kad galbūt savo kopimu į Everestą aš galiu atkreipti dėmesį į susidariusią situaciją ir taip padėti šiam krizės nukankintam regionui. Viskas gali pasikeisti, jei žmonės nors truputį ką nors galėtų skirti šiam regionui. Juk per dieną užtenka centų, kad galėtume pamaitinti čia alkstančias šeimas“, – sako Edita.
Svarbiausia – atkakliai siekti savo tikslų
 |
| Editos Nichols asmeninio archyvo nuotr./Cho Oyu (8201 m) Himalajuose |
Nors į kalnus kopti pradėjo vos prieš kelerius metus, Edita jau pasiekė neįtikėtinų rezultatų. Ji pati pripažįsta, kad alpinizme yra visiška naujokė. Moteris svarsto, kad iš dalies jai padeda sėkmė. Tačiau vien sėkmės neužtektų. Svarbiausia – rimtas pasiruošimas.
„Į aukštuminius kopimus aš perėjau taikydama principą – vienu metu tik vienas žingsnis. Pradžioje aš kopdavau į žemesnius kalnus. Darydavau tik tai, ką tikrai žinojau galinti įveikti. Tą patį principą naudoju ir siekdama kitų svarbių tikslų. Negali žmogus vieną rytą atsibudęs staiga nuspręsti padaryti ką nors neįmanomo ir pavojingo, – sako du kartus aštuonių kilometrų viršukalnes įveikusi lietuvė. – Reikia eiti mažais žingsneliais ir kiekvieną dieną daryti pažangą. Būtina susiplanuoti, kaip tikslą pasiekti. Kažkas kartą yra pasakęs, kad kiekviena kelionė reikalauja tik vieno žingsnio vienu metu, ir tai yra tiesa. Aš laikausi nuomonės, kad kopti į viršų galiu tik tada, kai jaučiu, jog tai yra saugu. Aš grįžčiau atgal, jei sąlygos kopti taptų pavojingos, susižaločiau fiziškai ar staiga pasijusčiau blogai. Nuolat prisimenu savo mėgstamiausio alpinisto Edo Viesturso žodžius: „Pasiekti viršūnę nėra privaloma, tačiau nusileisti visada būtina.“
 |
| Editos Nichols asmeninio archyvo nuotr./Editos kelionės |
Edita sako, kad visos jos kelionės kainuoja – pinigų, psichologinio pasiruošimo, fizinių jėgų. Ji neslepia, kad tai atsiliepia ir santykiams su šeima, draugais ar partneriais. Nors dauguma moterį palaiko, tačiau kartais ji sulaukia klausimų, kodėl ji tai daro. Moteris sako matanti, kad šie žmonės nesupranta, kodėl ji leidžiasi į nuotykių ir pavojų kupinas ekspedicijas.
„Pavojai kalnuose yra dalis jų patrauklumo ir dalis jų žavesio. Gyvenimas būtų labai nuobodus, jei mes nesusidurtume su bent mažiausia rizikos dalelyte“, – sako E.Nichols.
Tačiau ji nėra nutrūktgalvė, nerianti į patį pavojų sūkurį. Editos įsitikinimu, kalnuose svarbiausias dalykas – susikaupimas. Ten net ir viena klaida gali kainuoti gyvybę. Todėl budrumo kalnuose niekada nevalia prarasti.
„Savo žygiais noriu įkvėpti kitus žmones, ypač moteris. Kasdienė buities rutina man būtų sunkiai pakeliama. Manau, kad kitus žmones ji irgi gniuždo. Gyvenimas kartais būna sunkus. Bet aš stengiuosi nenukrypti nuo išsikeltų tikslų. Noriu palinkėti ir kitiems žmonėms siekti savo tikslų. Dalis žmonių gali jums trukdyti, gali jus atkalbinėti nuo tikslų siekimo ar svajonių įgyvendinimo. Neklausykite jų. Koncentruokitės į tai, kas yra svarbu jums. Koncentruokitės į tai, ką jaučiatės galintys pasiekti. Kai kurie žmonės jus gali išvadinti savanaudžiais, kvailiais ar bepročiais. Tačiau jūs bendraukite su žmonėmis, kurie daro teigiamą įtaką jūsų gyvenime. Tokių žmonių yra. Ir būtent šie žmonės yra tikrieji draugai ir rėmėjai. Jei tik galite, venkite ir ignoruokite negatyvius žmones. Gyvenimas trumpas. Kaip įgyvendinti savo svajones, kaip jas paversti realybe, galvoti pradėkite jau dabar. Ir to jums tikrai gyvenime niekada neteks gailėtis“, – 15min.lt skaitytojams linki Edita.
