Praėjo beveik metai nuo mano sprendimo išvykti, pagyventi ir susipažinti iš arčiau su Kanada. Baigiasi vizos galiojimas ir jau greitai grįžtu namo! Per tuos metus patyriau daug. Kartais jaučiausi taip, lyg vaikas, paliktas sausakimšoje stotyje, nežinantis, kur jo namai, kur jo mama. O kartais – lyg kiekvienos gatvėje sutiktos akys priklausytų man brangiausiems žmonėms, lyg viskas būtų iki skausmo artima ir pažįstama. Vis dar esu čia, Kanadoje, Vankuveryje. Po truputį pradedu jausti, kad mano mažas susikurtas pasaulėlis vėl apsivers aukštyn kojomis. Turėsiu grįžti namo, į Lietuvą.
 |
| L. Pamparaitės nuotr./„Jaunimo kelionės“ kviečia dirbti ir keliauti po Kanadą |
Atvykti čia paskatino kelionių troškimas. Iki šiol esu įsitikinusi, jog pažinti šalį reikia daug laiko. Kad susidarytum bent bendrą įspūdį, susirastum draugų, reikia būtinai ten kurį laiką pagyventi. Juk tikrai nepažinsi miesto, praleidęs apžvalginiame autobuse 20 min. arba aplankęs kelis muziejus. Tam reikia laiko. Todėl išgirdusi apie galimybę išvykti visiems metams dirbti ir keliauti po Kanadą, susitikau su Justina Mateikaite iš „Jaunimo kelionių“ ir jau po kelių mėnesių atsidūriau Vankuveryje.
Pagyvenusi kelis pirmuosius mėnesius šiame mieste, pastebėjau daug naujų dalykų: kai kas pribloškė savoinovatyvumu, pažanga, kai kas – kėlė šypseną dėl savo primityvumo. Apibendrinusi visus įspūdžius, galėčiau pasakyti tik tiek – net stipriausios valstybės, kurios, atrodo, turi viską ir tik gera, iš tiesų nėra tobulos! Kiekvienoje srityje rasi trūkumų. O jeigu pagyvensi čia ilgėliau ir perimsi vietinių gyvenimo stilių, bėdų atrasi dar daugiau. Kita vertus, tikriausiai kiekvienas lietuvis, išgirdęs apie ką kalbu, ištartų: „žmonės nežino, kas iš tikrųjų yra bėdos...“.
Na, gal ir taip. Bet palyginusi abiejų šalių skirtumus, priėjau prie išvados, kad visos mūsų problemos, nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje gyvename, prasideda mūsų pačių galvose. Kaip ir sprendimai ar problemų priežasčių paieškos. Tiesiog atskaitos taškai visai kiti...
 |
| L. Pamparaitės nuotr./„Jaunimo kelionės“ kviečia dirbti ir keliauti po Kanadą |
Ne kartą ir ne vienas man sakė, jog žmonės visur vienodi, absurdas, jog kitur jie draugiškesni, ne tokie niūrūs ir prislėgti kaip Lietuvoje. Girdėdavau, kad tai tik iliuzija, nes viskas tau yra svetima, vadinasi, geriau. Palikau namus su mintimi, kad važiuoju į dirbtinių šypsenų šalį, tikėdama, jog nenatūrali vis vien geriau negu jos nebuvimas. Atsargiai bendravau ir tyrinėjau naujai sutiktus žmones: meskit į mane akmenį – jie tikrai kitokie. Ieškojau dirbtinumo – radau, ieškojau nuoširdumo – taip pat atradau. Tik tas dirbtinumas man patiko... Panašu, kanadiečiai atlaidesni ir labiau stengiasi būti pozityvūs. Jie irgi turi finansinių problemų, įsipareigojimų, didelius mokesčius, daug problemų su sveikatos apsauga, o Vankuveryje dar ir lietaus daugiau negu Lietuvoje... Pakankamai priežasčių subjurti. Bet jie šypsosi. Jeigu tai dirbtina, tebūnie.
Myliu Lietuvos gamtą. Man patinka nuostabūs miškai, švarios upės, mažai turistų ir daug neatrastų gamtos kampelių, natūralios uogos, grybai… Viskas taip pažįstama, sava. Pasiilgau viso to! Bet su didžiausiu liūdesiu paliksiu Kanados gamtą. Ji nuostabi, stulbinanti, įkvepianti, didžiulė, laukinė, kalnuota ir lygumuota, saugi ir pavojinga. Tai tikriausiai vienas pagrindinių dalykų, kurio norėsiu vėl ir vėl. Kurio ilgiuosi jau dabar.
(Laukite tęsinio...)
