Aplinkiniai taksistai ima grūmoti jam, kad šis numušė kainą, tačiau nieko negali padaryti, tik pavadinti jį „senu ožiu“... O mes greit susipažįstame su geraširdžiu odesiečiu Leonidu Pavlovičiumi.
„Jums pasisekė, – sako Leonidas, – su šia 1971 m. „Volga“ vežiojau net tris Odesos merus, pasitaikė ir kosmonautai, o įdomiausias mano keleivis 1972 m. buvo pats Kubos diktatorius Fidelis Castro – jį vežiau į Operos ir baleto teatrą. Tuomet buvau jaunas ir jaudinausi, koja pati automatiškai spaudė akceleratorių. O Fidelis tuomet per vertėją pasakė: „Neskubėk, vyruti, mes niekur neskubame, be mūsų spektaklio nepradės“.
Leonidas ir jo tėvai gimę Odesoje, čia visi jį pažįsta, nors ir burnoja, bet gerbia. Anksčiau jis dirbo laikraščio redakcijoje, yra matęs ir šilta, ir šalta. Dabar, prisidurdamas prie pensijos, kartais imasi taksi verslo. Važiuoja atsipūtęs, o senas jo kledaras mus nukelia gerus 50 metų atgalios.
Jau vidurnaktis ir automobilių nėra, todėl imu abejoti, ar jis sustos ties raudonu šviesoforu. Tačiau tvarkingai sustabdo ir toliau tęsia savo prisiminimus, kurių per 60 vairavimo stažo metų susikaupė visa knyga. Puiki pradžia Odesoje, gaila, kad neužsirašiau jo telefono, būtų įdomus mūsų gidas.
Kaip supratote, šiame pasakojime neaprašysiu jokių objektų, kuriuos galima pamatyti nuvykus tiesioginiu Vilnius – Odesa lėktuvo reisu. Tačiau visų įspūdžiai bus skirtingi, todėl jais ir dalinuosi.
Ar nepasakytumėte, kur yra Žolinės gatvė?
Šį klausimą uždaviau vienai odesietei. – O ko jūs ten ieškote? – atsako žvalaus veido moteriškė. – Norim rasti „Žvaigždės“ viešbutį, – atsakau jai.
– Kam jums tas viešbutis? Va, eikite į stotį, ten normalių kambarių jums pasiūlys... – Kad mes ten jau apsistoję, – neiškenčia žmona.
– Aaaaa... tuomet eikite kur norite, – ir moterėlė parodo visai į kitą pusę...
Minu žmonai ant kojos, kad tylėtų. Pasidaro viskas aišku, gyvename viešnamyje, tačiau tai trūkumas ar privalumas? Pigu, pats centras, o svarbiausia, gavome kambarį trims, visai šeimai.
Šis pokalbis Odesoje pirmą viešnagės dieną kelia mums įtarimą, tačiau jau kitądien viskas paaiškėja. Įsigiję „Kriminalinė Odesa“ ekskursiją, pravažiuojame savo viešbutį, o gidė rodydama į jį sako: „Va, čia matote pastatą, jo istorija tokia ir anokia, tačiau šiandien ten pusiau viešnamis, galima numerius užsisakyti kelioms valandoms...“
Minu žmonai ant kojos, kad tylėtų. Pasidaro viskas aišku, gyvename viešnamyje, tačiau tai trūkumas ar privalumas? Pigu, pats centras, o svarbiausia, gavome kambarį trims, visai šeimai.
Važiuoti visuomeniniu transportu labai pigu – tik dvi grivinos, (0,08 Eur), tačiau kad laiku pateksite į norimą vietą, mažai garantijos – tai dingsta elektra, tai tramvajaus bėgiai šalia „Privoz“ turgaus užstatyti krovininiais automobiliais, o judėjimo tvarkaraščio neegzistuoja visai – kada nori, tuomet ir važiuoja, tačiau istorijų galima čia išgirsti ir linksmų: „Alio, Maša, čia užstrigau aš... Kur, kur? Ten, kur tu praėjusią savaitę koliojaisi su bobomis...“
Paplūdimyje tarp besideginančių nardo prekeiviai, siūlantys alų, džiovintą žuvį, virtas krevetes ir vytintus kalmarus, tačiau jie išradingi ir jų šūkiai sudėlioti eilėmis: „Ryba, pivo, krevetos, dastavaijte lavandos...“
Čia sužinau naują odesietišką žargoną „lavandos“ – tai pinigų arba piniginės sinonimas. Kitas dvieilis: „Pakupajem krevetulki, dlia podniatije... svistulki“ Suprask – perkam, vyrai, krevetes, nes tai... tikra viagra.
Čia pajungti ir aktorystės elementai – vienas pardavėjas vaikšto su priklijuota Buratino nosimi ir eilėmis giria savo prekes, Pepė Ilgakojinė – savo kojas nusidažiusi įvairiomis spalvomis, o kaselės deklamuojant savo dvieilį ritmiškai linguoja į šonus.
Paragauti Juodosios jūros krevečių maga ir man, todėl atsikėlęs einu kelis žingsnius prie čia pat, paplūdimyje, įsikūrusios lauko kavinės. Alaus bokalas 50 euro centų, o smulkių krevečių stiklinaitė vienas euras. Puikios kainos! Mano šeimyna geria ukrainietišką mineralinį vandenį „Devaitis“. Tai tikrai lietuviškas pėdsakas, šis hidronimas, čia atkeliavęs iš Vakarų Ukrainos – Ivano Frankovsko.
Svarbiausias tikslas – katakombos
Odesos katakombos nurungia Romą ir Paryžių – 2,5 tūkst. km nusitęsusios po visu miestu, čia iš akmens laužyklų buvo gaunama statybinė medžiaga miestui.
Visuomeniniame muziejuje „Požeminės Odesos paslaptys“, o tai – paprasčiausios katakombos, aptinkame Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės autografą – čia ji lankėsi su Odesos gubernatoriumi Michailu Saakašviliu praėjusiais metais.
Mes už jūsų pinigus galime surengti katakombose ir laidotuves, ir vestuves, – sako gidas Viačeslavas Stepanenko.
Tris valandas vaikščioti požeminėmis galerijomis, klausant pasakojimų apie Odesos nusikaltėlius, masonus, partizanus ir šiuolaikinius pramogavimus, neprailgsta.
„Mes už jūsų pinigus galime surengti katakombose ir laidotuves, ir vestuves“, – sako gidas Viačeslavas Stepanenko.
Jis yra karo istorinio centro „Pamiat“ narys, naujausi jų atradimai nustatė, kad karo metu pogrindyje likęs elitinis NKVD būrys, trejus metus tūnodamas katakombose, pats save sunaikino – visiems pasimaišė protas ir vieni kitus iššaudė.
Tai buvo laikoma paslaptyje. O karo metu buvusią rumunų okupaciją Slava vadina vienu iš tvarkingiausių Odesos miesto periodų – po karo pradžios chaoso buvo sutvarkytas miesto vandentiekis, kanalizacija, elektros tiekimas, o gatvėse buvo kasdien laistomos klombose žydinčios gėlės.
Odesiečiai gerai atsiliepia apie lietuvius, dėkoja už moralinę pagalbą ir giria mūsų prezidentę. Jie supranta, kad pagrindinis jų priešas – jų pačių valdžios korupcija. Tačiau tai be galo sunku išgyvendinti, netgi jų miesto vystymosi istorija susijusi su kyšininkavimais.
Mieste yra paminklas, skirtas kyšiui, kurį apelsinais nuo Odesos gyventojų gavo Rusijos caras Pavelas I. Jie sako: „Odesą statė prancūzai, italai ir graikai, kad jame gyventų rusai, ukrainiečiai ir žydai...“ Pastarųjų anekdotai garsūs visoje rusiškai kalbančioje Europos ir Azijos dalyje: „Nemušk, Miša, taip smarkiai savo žmonos, nes sušilsi, peršalsi ir susirgsi dar...“ O žmonoms buvo įsakyta gerbti savo vyrus, garsiai ant jų nerėkauti ir už plaukų ir ūsų netampyti, už tai galima buvo gauti XIX a. Odesos miesto burmistro skirtą baudą...
Mieste yra paminklas, skirtas kyšiui, kurį apelsinais nuo Odesos gyventojų gavo Rusijos caras Pavelas I.
Odesiečiai visuomet išsiskyrė iš kitų – netgi XIX a. Šustovo konjako gamykla savo gėrimams gavo licenciją vadintis išskirtiniu konjako pavadinimu, nes Paryžiuje 1900 m. laimėjo „Grand Prix“ apdovanojimą.
Šiandien degustuojant muziejuje ir klausant jų gamybos istorijos, pajunti šio gėrimo išskirtinumą, kuriuo mėgavosi caro šeima, o nuo 2013 m. išskirtinius šios gamyklos gėrimus ėmė importuoti pati Prancūzija. Sužinojome, kad Džeimso Bondo prototipas buvo kilęs iš Odesos, tai britų žvalgas, Sidney Reily pavardę turėjęs Solomonas Rozembliumas, gimęs 1873.03.24 šiame mieste.
Jis 1910 – 1920 m. dirbo britų žvalgybai Rusijoje ir Artimuosiuose Rytuose. S.Rozembliumas organizavo pasikėsinimą į Leniną, tačiau jam nepavykus, pabėgo į Konstantinopolį.
Daug visokių netikėtų istorijų galima išgirsti Odesoje, tačiau jos aura žavi, šmaikštumas, optimizmas nuteikia čia jus jaustis visiškai jaukiai.
Daugelis parduotuvių čia dirba ištisą parą, tačiau girtų nesimatė, pagiringų – galbūt. Odesa nuo senovės garsi tuo, kad pagrindinė kontrabandos prekė buvo moterys, todėl galbūt ir gyvenome neoficialiame viešnamyje, kuris pasivadinęs skambiu „Žvaigždės“ pavadinimu, tačiau jokio diskomforto nejutome, kaip nejuto ir kiti čia atvykę užsieniečiai.
Turėjome po savaitės išskristi ankstų rytą, todėl neketinome imti visai parai numerio, tačiau gavome jį nemokamai, kadangi atvykome pirmą dieną jau po vidurnakčio... Taigi normaliame viešbutyje sumokėtume už abi paras ir niekas nesismulkintų, o čia prašau – ačiū, kad buvote.
Į Odesą vykau susipažinti su šiuo miestu, kuris buvo vadinamas daugybe pavadinimų: Juodosios jūros Babilonu, Pietų Palmyra, Mažuoju Paryžiumi, Aukso miestu. Daugelis prisimena sovietmečiu garsią dainą „Ach Odesa, žemčiužina u moria...“ (Ach Odesa, perlas šalia jūros...). Tačiau šios dainos per visą savaitę niekur neteko girdėti: keičiasi laikai, keičiasi ir dainos.
Svarbiausias mano tikslas buvo patyrinėti ilgiausias pasaulyje katakombas ir aplankyti garsiąją Akermano tvirtovę, kuri stūkso Dniestro Bilhorode, mieste prie Dniestro upės žiočių – jie tikrai įspūdingi objektai, tikri Odesos „perliukai“. Todėl išvažiuodamas leidau sau Odesą pavadinti tikruoju perlu šalia jūros.
