 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Miela šeima Javos saloje |
Su Rohman išsišnekame apie islamą, vertybes, jo šeimą, džiaugsmus ir vargelius. Įdomu, kad tikėjimui iš tiesų ateiti į jo gyvenimą, jam reikėjo tai suvokti logiškai. Jo religijai pagrįstai atsakius į svarbiausius klausimus, jis pradeda tikėti visa širdimi.
Traukiniai
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Mikriuko vairuotojas |
Vieną dieną rūpestingo vairuotojo atvežti į didmiesčio geležinkelio stotį, nutarėme pasmalsauti, ar kažkada keliautojų patirtas malonumas vis dar įmanomas. Anksčiau buvo galima nykščio draugams keliauti prekiniu traukiniu, turinčių keletą nemokamų vietų vargingiausiems gyventojams. Visas stotis apėję supratom, ši idėja - jau atgyvena. Tačiau sumąstėm - mat čia traukiniai pigūs - tiesiog vieną jų išbandyti. Ilgam nuotoliui bilietų negavome, bet teko pavažiuoti keletu trumpesnio atstumo traukinių.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Naktis po tinklu nuo uodų. Sunkus miegas, nes medinis gultas kuriuo naudojomės buvo labai arti pagrindinio keli |
Įlipus į tamsų vagoną, pasitiko grindys nuklotos džambo ar kitokių vaisių nuograužmis, lupenomis, spjaudalais, popieriais, ir buteliais. Atradom vietą atsisėsti - sėdynės nugaromis į langus, tad visų veidai nukreipti vienas į kitą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Važiuojant duobėtu keliu |
Tik traukiniui pajudėjus prasidedantį traukinio gyvenimą. Tuoj pat nuvilnija gausus prekeivių srautas, siūlančių bandeles, lipdukus, papildymus pasibaigusiems žiebtuvėliams, respiratorius (kaip ir Kinijoje ne vieną nuo oro taršos ginasi chirurginiais išradimais), vėduokles, batus, drabužius, mandarinus ir šiaip visokius niekniekius. Žmonės negausiai, bet perka.
Tada praslenka elgetaujančiųjų vorelė. Kai kurie jų iš tiesų - akli ar sužaloti, taip suneraminantys širdį ir sąžinę. Prašliaužia ir keletas jaunesniųjų, gudriai išmokusių tam tikrų judesių. Vis tik pastebim, kad per petraukas šie šelmiškai juokauja su savo pintines pasipildančiais prekeiviais.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Nuotrauka pro automobilio langą |
Tada keliauja muzikantai - vieno, dviejų ar keturių asmenų grupės. Žodžiu, kartkartėmis triukšmas pakyla iki tokio mąsto, kad net ir ausis užsidengus sunkiai sustabdysi tą garsų krioklį.
Yogyakarta arba Čiokčikarta
Po vingių vingelių, lėtesnių ir greitesnių sunkvežimių, galiausiai vienos šeimos priegriebti atsiduriame Javos kultūros ir švietimo centre - ne sostinėje Džakartoje, bet Javos centrinėje dalyje, vietinių meiliai vadinamoje Čiokčėje. Į netoliese esantį vieną turistiškesnių ugnikalnių nutariam nesikelti - paliksime šį malonumą rytinei žymiai rečiau apgyvendintai salos daliai.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Prambanan šventykla |
Bet viena gražiausių šventyklų mus sugundo. Reikia rinktis kurią ketiname aplankyti - įstabiąją budistų ar nuostabiąją induistų. Mūsų praktiniai geografiniai paskaičiavimai nulemia judėjimą link Prambatan šventyklos. Brangi. Sukandam dantis, apskaičiuojam biudžetą. Pigiai Indonezijoje sukomės, tad leidžiame sau prabangą. O ši mus nustebina architektūros didybe ir įmantrybėmis.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kopy su sū |
Bromo ugnikalnis
Kelionė per vakarinę Javos salos dalį - tai vienas nesibaigiantis miestas arba miestelių virtinė. Triukšmas, nepauliaujamas dėmesys ir miego stygius nukankino dūšias, ir mes jau su nekantrumu laukėme rytinės dalies. Ten numatę kelias dienas prie vis dar veikiančių vulkanų, tikėjomės atsipūsti.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Neįprasti atributai sunkvežimyje |
Jau sutemo. Nieko nepadarysi, esame kirtę pusiaują, o čia dienos ir nakties ilgiai pavyzdingai sutampa. Nereikia galvoti, ar saulė kils anksčiau ar vėliau. Ji kaip laikrodis tiksliai ir gana greitai pakyla apie šešias, ir už dvylikos valandų tvarkingai nusileidžia. Tad šeštą valandą jau tamsu.
Kadangi Indonezijoje gali tranzuoti vidury miesto ir net sutemus, tad toliau bandėm savo laimę. Netikėtai mums sustojo keli nepriekaištingai apsirengę vyrukai. Kadangi kaip įmanydami jie skubėjo vietinei bendruomenei skaityti paskaitą apie galimybes vystyti savo veiklą, vienas jų iškart pasiūlė pernakvoti savo namuose. Kol bendruomenės vyrai ir kelios moterys klausėsi valdininko išminties, mes miestelių dulkes plovėme duše, o tiksliau gausiai liejom iš baseinėlio semdami vandenį kaušeliais.
Bendruomenės šiaip regis stiprios, siekiančios apie kelis šimtus žmonių. Kaip ir Kinija, Indonezija tai daugelio etninių grupių, kalbančių sava kalba, rinkinys. Mūsų šeimininkas ne vieną jų moka, dėl to jam darbuotis su vietiniais kur kas lengviau.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Svečiuose pas mūsų draugą, kolekcionierių ir šiaip labai išmintingą draugą |
Adi namai - ištisas muziejus. Kambaryje galėjai atrasti įvairiausių senovinių rakandų: foto aparatai ar filmavimo kameros, akordeonas, grotuvai, buhalterio skaičiuoklė, turinti įmantrią skaičiavimo sistemą. Kol šeimininkas gamino arbatą, mes prikandę lūpas žvalgėmės po visus kampus, komodas, spinteles ir lentynas. Jis ketina šias vertybes įkurdinti savos gamybos muziejuje. Tad ir svečių lova galima tik numanyti kokia - senovinė, užimanti veik visą kambarį, su baldakimu. Seniai bemiegojom taip kietai ir gerai. Jokio triukšmo, akmenų, smalsių akių, neprašytų gyvūnų.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Autentiška angliška tyrinėtojo kepurė |
Ryte jo pati jau paruošus sotų pusrytį ir pienišką kavą, o šeimininkas savo peiliu nukirtęs porą kokoso riešutų iš savo kiemo. Jam nuvežus mus gerą atstumą iki vietos, patogesnės tranzuoti, atsisveikiname it seni draugai. Ak, netikėtos tos draugystės.
Mūsų laukia jo rekomenduotas Bromo ugnikalnis. Nekantriai nusigaunam iki jo prieigų. Žinoma, tai turistinis miestelis, tad jau reikia ieškoti, kaip atrasim čia savą kampą. Ir vis tik mūsų kiek pašepusios kuprinės, o gal ir atviros akys, patraukia vietinius besidarbuojančius indoneziečius. Saldžiai pavaišinti mes išskubame - dar iki saulės laidos reikia atrasti būstui vietą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Team LT |
Jau temo. Tad išvysta lyguma, primenanti dykumą, su jame išaugusiais keliais vulkanais priminė veikiau jau Marso kanjonus. Keletą kartų giliai atsidusę - nei vienas dar nebuvom matęs kažko panašaus - patraukėm į ten, iš kur visi jau grįžinėjo. Regis ryte dar neprašvitus čia bus tikras žmonių antplūdis - visi trauks saulėtekio žiūrėt ant vulkano.
Per kanjonus tipenant jau visiškai sutemo, ir nutarėm pasistatyti palapines tiesiog viename iš jų. Tyla. Ausyse iš pradžių spengė praeitų savaičių triukšmo atgarsiai, o jiems nurimus, nutilo ir mūsų mintys. Viskas kažkur nuplaukė kanjonų išgraužomis, ir mes galų gale atsigulėm sulig ką tik atkeliavusia tamsa. Pastebime, kad atokiuose gamtos užkaboriuose labiausiai ir išeina išsimiegoti. Dangaus gylis, kiek pustomos vulkaninės dulkės, paslaptingi žemės raižiniai ir karpiniai piešė įdomų paveikslą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kelyje į Bromo Ugnikalnį - #1 |
Ryte pakirdom saulei dar nepatekėjus. Kilti aukštyn su turistų upėmis nepavyko, bet tai buvo vienas geriausių pramiegojimų. Palikę palapinę rytiniam snauduliui, mes užkopėm į vieną didesnių kopų, ir stebėjom saulę tyliai klausantis Cinematic Orchestra. Kažkur tolumoj už nugarų palikdami triukšmaujančius smalsuolius. O saulei tekant linksmesnei melodijai užgrojus, mes pasileidom šokti. Regis siela galėjo stačiai ištrūkti iš to džiaugsmo. Saulės spinduliai po truputį dažė vulkano keteras ir kanjonų kraštus, o mes tryškom ramybe ir tyru džiaugsmu.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Besikeliantis iš miego ugnikalnis |
Į vulkaną lipti neketinom išgrįstu taku. Taip jau mums gaunasi. Vis norim žengti žingsnį į šoną, kad galėtumėme atrasti tylą ir netrukdomi aikčioti gamtos stebuklais. Tad ir šį kartą alsuodami kopiame biriu smėliu (tiesa smėliu šią įkyriai smulkias dulkes nepavadinsi). Kojos slysta, bet noras pažiūrėti, kas viršuje slypi, stumia mus aukštyn. Mūsų smakrai nutįso, lūpos atvipo. Prieš mus atsivėrė vulkano viduriai.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Verdanti siera |
Jo kraštai buvo tamsūs, statūs ir gruoblėti, o bedugnėje virė siera, vis išleisdama baltus garus, kylančius debesėliais. Prisėdom. Šio tuščiavidurio kalno dugno gyvybė ne juokais iššaukia ne tik pasigėrėjimą gražiu vaizdu. Jauti, kad esi šalia gyvo organizmo, galinčio bet kada (o pratrykšta jie net ir pastaraisiais metais) išsiveržti. O kojai slystelėjus, nugarmėtum stačiai į pragarą.
Pasivaikščioję ketera toliau ėjom nuotykių ieškoti link kito ugnikalnio. Į pastarąjį nebelipom, nes užteko ir šiaip. Mūsų pasivaikščiojimas upių ar lavos išgraužomis vis sudetingėjo, ir galų gale priėjom tokias vietas, kur atgal užlipti jau bus nemenkas iššūkis, o leistis žemyn mums prisireiks papildomų priemonių.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Žmonės renkantys ant kelio aukas naujai jų statomai šventykla |
Čia jau ne be pirmą kartą mums pasitarnauja virvės. Gudriai sumazgę jas aplink savęs, vienas kitam padedame nusileisti, ir nuleisti mūsų nelengvus (bent 10 kg dėl papildomo vandens) pasunkėjusius nešulius. Gal tik antrą kartą (po Kirgizijos kalnų) mūsų širdys plaka kiek tankiau. Sunkiausiai pasitikėti virve, savimi ir bendrakeleiviu, ir tiesiog pasileisti žemyn. Rankos sugriebia iš šaknų besiverčiančias medžio nuolaužas. Visiškai pasikabini ant virvės, ir jau tada saugiai leidiesi žemyn. Svarbu tik kaktą saugot nuo aštrių uolų kampų. Įveikta. Jautiesi pakylėtas. Juk mes ne alpinistai, ir mums ši patirtis ir savamoksliški išradimai, kaip leistis - nauja patirtis.
Ramiai įsikuriame upės išgraužoje. Pasikuriam laužiuką. O nuo lietaus purslų pasislepia po išsikišusiomis uolomis. Ramybė. Rusenanti ugnis. Saldžiai užmiegame.
