Priemiesčiai, miegamieji rajonai su vietine „fauna“, ne pagrindinis turgus, pakelės miesteliai – tokios vietos nerekomenduojamos ne tik turistams. Jų niekas nerodo ir infoturų, į kuriuos vyksta kelionių agentūrų ir organizatorių atstovai bei žurnalistai, rengėjai.
Vis dėlto kartais užtenka vos kelių minučių, kad rastum tai, kas tau įdomu. O nenumatytas sustojimas gali įvykti dėl elementaraus poreikio nueiti į tualetą ar nusipirkti geriamojo vandens.
Būtent taip ir įvyko vienos grupės iš Lietuvos kelionės į Adžarijos regioną, Gruzijoje, metu. Didžiąją laiko dalį praleidome Batumyje, kuris iš tiesų vertas neoficialaus savo vardo – Gruzijos Las Vegaso.
Jei būtume viešėję tik šiame mieste, greičiausiai įspūdį būtume išsivežę vienokį. Tačiau užteko trumpo stabtelėjimo viename iš netoli Batumio esančių miestelių, kad suprastume, kaip smarkiai skiriasi gyvenimas Adžarijos „sostinėje“ ir provincijoje.
„Žiūrėk, „Žiguliai“! – vienas per kitą džiūgavome išvydę seniai matytus automobilius. Batumyje ir kituose didesniuose Gruzijos miestuose jų nebedaug, tačiau Gruzijos periferijoje šios mašinos vis dar įprastos ir naudojamos įvairioms reikmėms. Net kaip taksi.
Egzotika ir truputį nostalgija padvelkė ir kyštelėjus nosį į vietinę parduotuvę: čia radome pažįstamo skonio ledų bei „Inkaro“ sportinių batų.
Tačiau matuotis ir rinktis neturėjome laiko, tad teko pasitenkinti tik nuotrauka – mūsų „ekskursija“ šioje vietoje įvyko neplanuotai – nuo kratymosi autobusiuku sunegalavus vienai bendrakeleivei. Grupę lydėjusi Batumio turizmo atstovė neslėpė, jog čia mes negalime ilgai klaidžioti. Bet smalsumas nugalėjo: kol ji „gydė“ prastai besijaučiančią nelaimėlę, visi kiti nuskubėjo susipažinti su vietiniais.
Norinčių pasikalbėti netrūko, ypač, kai sužinojo, kad mes iš Lietuvos. Štai šie du vyrukai nieko neslėpdami ėmė pasakoti pardavinėjantys čačą. Prekystalis – automobilio bagažinė. Tara – panaudoti plastikiniai buteliai nuo kitų gėrimų: mineralinio vandens, „Sprite“, „Coca Cola“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Batumio turguje: dešras primenantys saldumynai ir naminė degtinė „Coca Cola“ buteliukuose
Tai – 45–60 laipsnių stiprumo brendžio tipo gruzinų ir abchazų gėrimas, kuris dažniausiai gaminamas iš vynuogių ar jų išspaudų. Dažnai čača vadinama tiesiog gruziniška degtine.
Savaime aišku, miestelyje sutikti čačos pardavėjai savo gėrimą gyrė taip, jog atrodė, kad tai – geriausia visoje Gruzijoje čača. Iš tiesų (kaip vėliau mums paaiškino gidė) ši čača itin prasta. Stipri, pigi, bet tikrai ne turistams.
Gruzijoje čačos nereikia net ieškoti – turistams jos siūloma paragauti (ir nusipirkti) prie turgaus, įspūdingų krioklių ar, kaip ir mums, vietinio miestelio centre. Sakoma, kad patys gruzinai kas rytą išgeria po čačos stikliuką, užkąsdami sūria užkanda arba saldumynais. Vis dėlto tai – itin stiprus alkoholinis gėrimas, tad piktnaudžiauti juo nereikėtų.
Skurdi buitis, bet gyventojai išdidūs
Taip ir nepirkę čačos pasukome iš miestelio centro į „miegamąjį“ rajoną, kuriame stovintys namai ir be papildomų paaiškinimų rodė, jog vietinių gyvenimas čia – ne rožėmis klotas. Prie daugelio namų vaikštinėjo vištos, o gerovę liudijo tik satelitai. Ironiška, jog dauguma juos turinčių vietinių namuose neturi nei centralizuoto vandentiekio, nei normalaus šildymo ar šaldytuvo, tad gendančius maisto produktus laiko tiesiog ant palangės.
„Gyvename čia aštuonios šeimos. Virtuvė bendra – patys ją pasidarėme. Turime visko, ko reikia“, – visai noriai nepažįstamiems smalsuoliams apie gyvenimą pasakojo prie vieno namų savadarbėje lauko virtuvėje-terasoje sutikta gruzinė.
Vėliau sužinojome, kad dauguma šio miestelio moterų nedirba. O vyrai algą dažnai gauna plušėdami Batumyje, kuris – vos už keliasdešimtiems kilometrų.
Šis miestelis – rajono centras, tad jame veikia mokykla ir darželis. Juos lanko ne tik miestelio vaikai, bet ir tie, kurie gyvena kalnuose. Visus juos „surenka“ mokyklinis autobusas ir kasdien atveža į pamokas.
Gedulo palytėti
Didesniuose Gruzijos miestuose tai nekrinta į akis, tačiau provincijoje nuolat stebėjomės, kodėl net ir karštą dieną gruzinai vilki juodus rūbus. Paaiškinimas paprastas: Gruzijoje po mirties įprasta gedėti ne tik artimiausių šeimos narių, bet ir tolimesnių, taip pat draugų. Todėl gedulas ir tamsių (juodų) rūbų vilkėjimas tampa nuolatiniu dalyku.
„Gruzinai nemėgsta ryškių spalvų. Net ir mieste dauguma vilki pastelinių spalvų rūbais. Be to, mes labai gerbiame savo tradicijas ir gedulo laikomės tiek, kiek reikia – metus, o neretai ir trejus“, – sakė mūsų grupę lydėjusi Nona.
Pagarba mirusiesiems išreiškiama ir kitais būdais. Pavyzdžiui, ant kai kurių provincijos namų galima išvysti amžinybėn išėjusių čia gyvenusių žmonių nuotraukas:
TAIP PAT SKAITYKITE: Meilės emigrantas Gruzijoje organizuoja keliones lietuviams ir kviečia čia įsimylėti