Laivui jau daugiau nei pusšimtis metų, tačiau iki šiol Lietuvoje neatsirado nė vieno, kuris savo rankomis būtų sukonstravęs bent jau ką nors panašaus. Laivo ilgis siekia daugiau nei 7 metrus, aukštis – 2,5 metro, o sveria šis įrenginys apie 5 tonas. Tačiau trumpam grįžkime į gūdžius sovietinius laikus, kai tokios svajonės valdžios tarnybų buvo laikomos įtartinomis ir neleistinomis.
– Kada pradėjote domėtis povandeniniais laivais?
– Man buvo apie 14 metų. Tuo metu pradėjau skaityti marinistinę literatūrą, Žiulio Verno knygas, įvairią kitą fantastinę literatūrą apie povandenines keliones ir t. t. Taip pat sovietiniais laikais buvo leidžiamas toks specialus žurnalas jaunimui „Technika molodioži“, kuriame buvo įvairiausių lėktuviukų, tankiukų ir savadarbių povandeninių laivų modelių. Mane be galo sužavėjo būtent pastarieji.
Žinoma, ir jūra labai patiko, žavėjausi kariniu laivynu ir jame tarnaujančiųjų uniformomis. Svajojau tapti jūreiviu. Tačiau 1941 metais buvau su tėvais ištremtas į Sibirą, todėl svajonei keliai buvo uždaryti.
– Kaip toliau pasisuko jūsų gyvenimas?
– Vėliau įstojau į Kauno upeivių mokyklą. Bet priėmė ne į laivavedžius, o į laivų surinkėjus. Pabaigiau šią mokyklą, padirbėjau gamykloje, taip pat ir Karaliaučiaus laivų statykloje, o paskui buvau paimtas į kariuomenę. Ten susipažinau su vienu tokiu felčeriu. Tapome bičiuliais ir kartą kažkaip įsišnekėjome, kad laivo surinkėjo darbas ganėtinai sunkus, reikia daug fizinės ištvermės ir panašiai... Tada jis man ir sako: „Jonai, stok į mediciną, nesunkūs egzaminai, o ir matematikos nereikia.“ Tai aš pasiruošiau per metus laiko ir įstojau.
– Tad šį jau legendiniu tapusį laivą pastatėte studijuodamas mediciną? Kaip viską spėjote?
– Studijuojant buvo ir atostogos, čia pat buvo Kauno marios, jachtos, kateriai... Mano draugai inžinieriai tuo metu jau turėjo technikos aikštelę su visomis staklėmis, kranais, suvirintojai ten dirbdavo, o ir metalo – kiek nori. Tad su draugais ir nusprendėme pasistatyti ne šiaip kokį paprastą katerį, o būtent povandeninį laivą. Tuo metu dar nė 30-ies metų neturėjau.
Labai padėjo studijų draugai, o labiausiai vaikystės draugas, inžinierius, kuris tuo metu buvo aikštelės viršininkas Kaune. Prie Kauno dirbtinio pluošto kombinato buvo statybinė aikštelė su visa įranga, kranais, specialiomis žirklėmis metalui karpyti ir t. t. O aš, nors jau ir buvau perėjęs į medicinos sritį, laivus statyti mokėjau. Taigi jaunystės įgūdžiai vis tiek liko, o dar ir svajonę tokią didelę turėjau...
– Kas buvo sudėtingiausia statant povandeninį laivą?
– Be abejo, nuolatinis fizinis darbas. Bet juk tuo metu buvau jaunas. Detales pats išsipjaudavau ir paruošdavau. Jas, aišku, pakelti reikėdavo dviese. Tačiau buvo kranas, kuris tą laivą ir montavo. O suvirintojai visas detales suvirindavo. Žinoma, pasidarydavau ir eskizus, ir brėžinius, apskaičiuodavau viską. Visas šias žinias įgijau Kauno upeivių mokykloje.
– Ką apie šią jūsų svajonę sakė šeima, draugai? Ar neprotino, kad pasistatyti povandeninį laivą pačiam – neįmanoma?
– Visi juokėsi. Tas draugas, kuris leido naudotis savo aikštele, kol statėme laivą, sakė: užsiiminėkit, jeigu norit, paskui į metalo laužą atiduosim. Jokių problemų dėl metalo tuo metu nebuvo, 3 tonas geležies mums padovanojo. Tad aš ir susilanksčiau tą laivą. Paskui suradome ir įmontavome seną variklį iš metalo laužo. Tik vėliau buvo padaryti savadarbiai elektros varikliai, kurie veikia po vandeniu.
Visi juokėsi. Tas draugas, kuris leido naudotis savo aikštele, kol statėme laivą, sakė: užsiiminėkit, jeigu norit, paskui į metalo laužą atiduosim.
Paskui dešimtmetį dirbau laivo gydytoju, plaukiojau po pasaulį, nes labai norėjau jį pamatyti. Ten irgi buvo pažįstamų šaltkalvių, kurie mano laive sumontavo visą slėginę įrangą. Tad per laiką ir sulipdžiau šitą projektą. Laivo korpusą pastačiau maždaug per dvejas studijų atostogas, apytiksliai per pusę metų. 1968 metais laivas jau stovėjo parengtas, su varikliu, ir buvo pasiruošęs plaukti.
– Ar nebuvo apėmusios mintys, kad gal vis dėlto nebeverta toliau tęsti statybų?
– Ne, taip tikrai nebuvo. Tačiau turėjau ilgas pertraukas tarp darbų. Nuo vienos vasaros iki kitos tikrai užtekdavo laiko viskam apgalvoti, pasiruošti, susirasti draugų, kurie paremtų mano idėją.
Kol studijavau, laivas stovėjo Kaune. Vėliau parsivežiau jį į Platelius. Ten laivas buvo keletą metų. Paskui nebeturėjau kur jo dėti, „Klaipėdos laivų remonte“ susiradau draugų ir laivas buvo perkeltas ten. Tačiau tiek laivui stovint Kaune, tiek kai parsivežiau į Klaipėdą, prasidėjo diversijos. Buvo nupjaustyta elektros instaliacija, o ir benzino buvo prileista į laivo vidų, dėl to kilo gaisras. Matyt, sovietmečiu kažkas labai domėjosi šiuo mano projektu ir nusprendė, kad reikia jam trukdyti.
Tačiau tiek laivui stovint Kaune, tiek kai parsivežiau į Klaipėdą, prasidėjo diversijos.
– Ar statydamas povandeninį laivą tikėjotės, kad tapsite vieninteliu Lietuvoje, įgyvendinusiu tokį didžiulį projektą?
– Šitą dalyką aš žinojau. Nes juk tai buvo labai didelis ir brangus daiktas. O juk tuo metu sovietinė valdžia neleido gaminti tokių objektų žmonėms. Važiavau į Vilnių pas generolą Joną Žiburkų, pasakiau, kad statome povandeninį laivą, ir dar pagalbos prašiau. Generolui paklausus, ko konkrečiai mums reikia, pasakiau, kad akumuliatoriaus, variklio, gero laivų statybos konsultanto ir inžinieriaus. Inžinieriaus negavome, bet akumuliatorių – taip.
Taip pat ir į profesorių Tadą Ivanauską kreipiausi, svarsčiau, gal ir biologams arba hidrologams būtų įdomus mano sukurtas objektas, bet, aišku, niekam tokių dalykų nereikėjo.
Kai jau užregistravau savo kūrinį, gavau pasiūlymą pastatyti dar keletą. Tačiau atsisakiau, vis dėlto labai daug fizinių jėgų ir pinigų reikia tokiam darbui.
O šiaip Europoje ir pasaulyje yra daug savadarbių povandeninių laivų.
– Kokiuose vandenyse prasidėjo jūsų laivo kelionė?
– Pirmiausia viskas prasidėjo nuo Kauno marių. Paskui, kaip ir minėjau, parsivežiau jį į Platelius, tačiau ten per seklu buvo. O vėliau nugabenau į „Klaipėdos laivų remontą„, kur buvau nuolatos stebimas valdžios pareigūnų, pasieniečių. Buvo fiksuojama, ką darau su tuo laivu, medžiaga buvo renkama. Taip tik atrodė, kad niekas nemato ir niekas nieko nežino. Bet nieko nebijojau, nors ir susilaukdavau klausimų, kam man viso to reikia. Atsakydavau, kad dėl nenumaldomo noro pajausti, ką reiškia plaukti su tokiu laivu, dėl adrenalino. Paskui jau nieko nebesakė, nors nuolatinis stebėjimas ir tebevyko, buvo laukiama finalo. Juk tuo laikmečiu niekam neleisdavo statyti tokių objektų.
Taip pat plaukiojau Klaipėdos Danės upėje ir Šventojoje du kartus. Bandėme plaukti ir Drevernoje, bet ten taip pat laivas sėdo ant seklumos. Vėliau estai užsiprašė mano laivo, kad atvežčiau į Talino muziejų. Išbandėme jį ir Talino įlankoje. Tačiau būnant 7 metrų gylyje pradėjo degti elektros instaliacija, tad staigiai turėjome kilti į paviršių ir buksyruoti laivą į krantą.
– Tikriausiai tai buvo pavojingiausias jūsų plaukimas per visą laivo gyvavimo istoriją?
– Tikrai, jau ir pats estas, kuris plaukė su manimi pirmą kartą, buvo ne juokais išsigandęs. Dar paklausiau jo: „Ar esi kada nors degęs laive?“ Sakė, kad pirmą kartą teko išgyventi gaisrą po vandeniu. Tai tikrai buvo didžiausias stresas, kokį teko patirti.
Dar paklausiau jo: „Ar esi kada nors degęs laive?“
– Ar susilaukiate kokių nors atsiliepimų iš žmonių apie savo kūrinį?
– Parašo kartais vienas mano draugas. Sako, kad medicina manęs nebūtų tiek išgarsinusi, kiek tai padarė sukonstruotas laivas. Iš tikrųjų, apie profesorius medikus mažiau rašo negu apie mane. Kiti, prisidėję prie jo statybos, deja, jau yra mirę. Dar kiti atsitvėrė tylos siena. Matyt, buvo stipriai paveikti sovietų režimo, tikriausiai jų buvo klausinėjama labai daug apie šį laivą.
Smagu, kai supranta ir įvertina mano darbą, nes dauguma net netiki, kad aš pats jį pastačiau. Vieni sako, kad pavogiau jį, kiti – kad privatizavau... Daug kam sunku suvokti, kad aš, medikas, galėjau savo rankomis pastatyti dar ir povandeninį laivą, juk tai nesuderinamos profesijos. Žinoma, jei nemoki, tai ir nepastatysi. Ne veltui sakoma – ko jaunystėje išmoksi, senatvėje iš to duoną valgysi.
– Ar jaučiatės įgyvendinęs savo svajonę?
– Tikrai taip. Turėjau tiesiog fanatišką norą pasistatyti šitą laivą. Mane be galo traukė plaukimas po vandeniu, labai norėjau patirti tą jausmą.
– Vis dar tebedirbate gydytoju, darbo turite tikrai nemažai. Ar dar spėjate pasidžiaugti savo kūriniu?
– Kai kieme stovėdavo mano laivas, ateidavo tam tikras momentas, kai viską paruošdavau, sureguliuodavau, susirasdavau kraną, kad nuvežtų kas nors į vandens telkinį, ir vis iš naujo išbandydavau jį. Kokiems metams laiko užtekdavo man tokio moralinio vidinio pasitenkinimo. Šiuo metu perdaviau laivą Lietuvos jūrų muziejui, ten jis bus eksponuojamas metus laiko.
