Todėl Jordaniją pavadindamas Artimųjų Rytų Šveicarija turiu mintyje ne šalies ekonominį išsivystymą ar kokias nors sąsajas su geros kokybės laikrodžiais, o išmanaus politinio laviravimo dėka išlaikytą stabilumą ir neutralumą, kokį pavyko pasiekti Šveicarijai II-ojo pasaulinio karo metu. Tada į Šveicariją slėptis nuo karo traukė išvargę Europos gyventojai.
Gal ir ne visiškai analogiškai, bet dabar kažkas panašaus yra Jordanijoje. Taip yra todėl, kad buvęs ilgametis Jordanijos karalius Husseinas po keleto pralaimėtų karų Izraeliui ir dalies teritorijos praradimų suprato, kad tęsiant tokią politiką šaliai amžiams lemta būti negęstančiu konfliktų židiniu. Išmintingas karalius pasirinko diplomatijos kelią, sugebėjo atlaikyti didelį palestiniečių ir kitų arabų šalių spaudimą bei išspręsti problemas su didžiausiomis pasaulio jėgomis ir kaimynais. Tokią politiką tęsia ir jo sūnus – dabartinis karalius Abdullah II.
Jos rezultatas – ramybė šalyje. Ja džiaugiasi ne tik patys jordaniečiai, bet ir kaimyninių valstybių gyventojai, nes vykstant neramumams jų šalyse tūkstančiai pabėgėlių randa prieglobstį Jordanijoje. Čia gyvena didelė palestiniečių bendruomenė, nuolat plūsta pabėgėliai iš Irako ir Sirijos. Jordaniečiai burba, kad tuoj nebeišgalės aprūpinti visų šių atvykėlių, tačiau taika ir stabilumas turi savo kainą.
Jordanija yra viena iš kelių arabų valstybių pasaulyje, palaikanti normalius santykius su Izraeliu. Ji yra pripažinusi Izraelio nepriklausomybę ir teisę egzistuoti. Izraelyje žydai atvirai kalba, kad tai nėra veltui, esą už tai jie teikia ne tik didelę finansinę paramą Jordanijai, bet ir tam tikrus karinius ir saugumo garantus karališkajai Jordanijos šeimai.
Kol situacija yra tokia, apsilankyti Jordanijoje yra labai palankus metas - juolab, kad čia yra tikrai ką pamatyti ir nuveikti.
Į Jordaniją reikia vizų, kurios yra ganėtinai brangios – apie 50 eurų. Gerai, kad jos išduodamos pasienyje ir Amano oro uoste. Blogai, kad į Amaną skristi yra dar vis gana brangu. Bet gerai, kad šalia yra Izraelis į kurį nuskristi galima gana pigiai. Nuo Jeruzalės iki Jordanijos sostinės Amano yra apie 60 kilometrų.
Iš Izraelio Jordanija yra ranka pasiekiama, bet yra keli niuansai, kuriuos reikia žinoti prieš keliaujant.
Taigi, iš Izraelio Jordanija yra ranka pasiekiama, bet yra keli niuansai, kuriuos reikia žinoti prieš keliaujant. Iš Izraelio į Jordaniją galima patekti per tris pasienio postus. Vienas yra šalies šiaurėje, kitas viduryje, trečias – pietuose. Tik šiauriniame ir pietiniame poste galima įsigyti vizas. Šalies viduryje, netoli Jeruzalės esantis postas Karaliaus Husseino tiltu per Jordano upę praleidžia keleivius, tik turinčius vizą, gautą ambasadoje. Sako, taip yra dėl to, kad šis sienos perėjimo postas yra Vakarų Kranto teritorijoje, naudojamas dažniausiai palestiniečių, ir keliavimas per jį yra kiek apsunkintas. Izraelio piliečiai per šį postą apskritai nėra praleidžiami.
Tai žinodami, mes dar Tel Avive pasibeldėme į Jordanijos ambasados duris, nes ketinome vykti į Jeruzalę, o iš jos tiesiu keliu per karaliaus Husseino tiltą į Jordaniją. Važinėti ratais kvadratais ir 60 kilometrų kelią paversti į keturgubai ilgesnį visiškai nesinorėjo. Geri norai greitai virto nusivylimu, nes ambasadoje Jordanijos viza nors padaroma iškart, kainavo gal 80 eurų. Negana to, reikėjo dar kažkur lėkti fotografuotis, tai „užsiožiavau“ dar labiau, nes man pasirodė, kad tai atviras pasityčiojimas.
Taigi, pasirodyti protingesniais už kitus nepavyko, ir teko į Jordaniją brautis per šiaurinį Beit Šeano pasienio postą. Tai buvo pakankamai sklandu, bet užtruko ilgai ir kainavo brangiai.
Visgi turbūt daugiausia keliautojų į Jordaniją atvyksta per Eilato/Akabos pasienio postą pietinėje Izraelio dalyje. Ten formalumai kainuoja pigiau, ir žymiausi šalies objektai – senovinis Petros miestas bei Vadi Rumo dykuma yra prie pat. Tačiau tada geriau skristi ne į Tel Avivą, o į Eilatą iš Kauno.
O jordaniečiai išdidūs žmonės. Žinodami savo šalies vertę nepasikuklina pasipinigauti iš keliautojų. Pradedant nuo brangios vizos, priverstinių autobusų už 9 eurų mokestį, per dvi minutes pervežančių per tiltą per Jordano upę skiriančią valstybes (pėsčiomis eiti neleidžiama), išvažiavimo iš šalies mokesčio, siekiančio 12 eurų, ir baigiant brangiais bilietais į žymiausias Jordanijos vietas. Įvertinant ir 25 eurus siekusį Izraelio išvažiavimo mokestį, tik sienų kirtimo procesas man kainavo apie 115 eurų.
Galėtų už tokią kainą bent leisti pabraidyti biblinėje Jordano upėje, kur Jonas Krikštytojas krikštijo Jėzų Kristų, pagalvojau žiūrėdamas į upę pro autobuso langą. Gal koks nušvitimas aplankytų. Bet nedrįsau to prašyti. Turbūt nebūtų leidę, nes ten tvoros ir spygliuotos vielos visur, o ir pati upė kažkokia suvargus pasirodė.
Jordanijos turizmo institucijos siūlo internetu įsigyti įvairius kelionės paketus, į kuriuos įeina ir vizos kaina, ir apsilankymas žymiausiose Jordanijos vietose, ir kai kurie kiti mokesčiai. Tie paketai gali kainuoti apie 70 eurų, tačiau yra tam tikrų sąlygų, tokių kaip minimalus nakvynių šalyje skaičius ar panašių, todėl reikia pasiskaičiuoti, kas labiau apsimoka. Aš nenorėjau būti niekam įsipareigojęs, todėl per daug į tas sąlygas nesigilinau, viską dariau pats ir gali būti, kad mokėjau kiek brangiau.
Dar vienas iššūkis buvo rasti, kaip keliauti Jordanijoje.
Dar vienas iššūkis buvo rasti, kaip keliauti Jordanijoje. Pradžioje ieškojau informacijos, kaip kirtus Jordanijos sieną ties Beit Šeanu nusigauti iki Amano, tačiau jau beieškant mačiau, kad nieko gero neišeis. Informacijos apie viešąjį transportą beveik nebuvo, todėl maniau, kad viskas baigsis kaip visada tokio tipo šalyse t.y. sėsime į taksi ir keliausime. Tik dar nežinojau, ar iki netoliese esančio Irbido miesto, ar iki pat Amano.
Jordanijos pusėje praėjus formalumus atsivėrė dykynė bei tušti plotai, ir apie jokį viešąjį transportą nėjo net pagalvoti. Stovėjo tik keli taksi automobiliai, pasiryžę už fiksuotus tarifus nuvežti mus į Amaną ar Irbidą. Taksistai laikėsi išdidžiai, į derybas su mumis nėjo ir šiaip daugiau intereso mumis neberodė. Užsigavę dėl tokio abejingumo paėjome kiek toliau, kol nuo vieno pakelėje stovinčio automobilio atsiskyrė senukas, baugščiai apsidairė, pakalbino mus ir, sužinojęs mūsų planus, įtikino pasinaudoti juo ir jo automobiliu.
Dviejų su puse valandos kelionė į Amaną, su pusantros valandos sustojimu Džeraše mums atsiėjo 55 eurus. Tai buvo teigiamas įvykių posūkis, nes gerai angliškai kalbantis vairuotojas puikiai atliko gido vaidmenį. Ji stojo žymesnėse šalies vietose, pasakodamas jų istoriją ar pakelės užeigose vaišindamas dar karšta arabiška duona.
Tolimesni nuotykiai Jordanijos keliuose ir miestuose – kitoje dalyje.
