Bendraudami su jų šeimomis ir susipažinę su jų ekonomine situacija susimąstėme apie alternatyvas, kurios leistų vaikams eiti į mokyklą. Įkūrėme vaikų darželį, kad tėvai dienos metu galėtų ieškotis darbo. Sukūrėme programą, padedančią vyresniems vaikams adekvačiai jaustis klasėje, organizavome vasaros ir žiemos stovyklas, skirtas asmenybės ugdymui, kritiniam mąstymui, psichologinei pagalbai.
Visos idėjos kilo stebint vaikus – nes atsirado santykis, draugystė. Su moterimis vystėme darbo idėjas, pvz., išnuomojome centro erdves renginiams, kurių metu jos užsidirbdavo ruošdamos maistą. Sukūrėme savitarpio pagalbos bendruomenę: nugirsti, kad kažkam reikia elektriko, – bendruomenėje atsiranda tuos reikalus išmanantis žmogus, sutvarko.
Tai buvo ir edukacinis, ir socialinis eksperimentas.
Ši iniciatyva atsirado iš poreikio: pas mus atėjo vaikai, ir mes pradėjome galvoti, ką galime padaryti naudingo, kad būtų ilgalaikis rezultatas. Kai žmogus turi erdvę save geriau suvokti ir išreikšti, atsiranda daugiau atsakomybės už savo gyvenimą. Dabar planuojame įkurti vaikų dienos centrą, kur jie naudingai leistų laiką po pamokų. Centras bus atviras visiems – nesvarbu, ar šeima iš Irako, Eritrėjos, Jordanijos ar kitur.
Dauguma šeimų, su kuriomis dirbome, jau išvažiavusios – vienos perkeltos į Kanadą, kitos grįžo į Siriją. Palaikau su jomis ryšį. Daugumai dabar lengviau instituciniais, sveikatos apsaugos ar kitais aspektais, tačiau yra daug tokių, apie kuriuos net nebuvo pagalvota: čia žmonės gyveno išgyvenimo ritmu, o apie kitką – kalbos barjerą ar kultūrinius skirtumus – negalvojo, nes turėti laiko apie tai galvoti yra privilegija. Bet pagrindinė jų mintis visad buvo: „Man svarbiausia – grįžti namo. Ir anksčiau ar vėliau aš grįšiu“.
Į Jordaniją niekas nežiūrėjo kaip į nuolatinę gyvenamąją vietą – tai buvo tarpinė stotelė, kurioje daug diskriminacijos, už atliktą darbą nesumokantys darbdaviai… Kitas svarbus dalykas – saugumas ir pinigai pragyvenimui. Dauguma čia gyveno itin prastomis sąlygomis. Nuolatinis stresas, nes nežinai, kas bus rytoj, ir jausmas, kad nesi vertingas kaip žmogus – taip gyventi kiekvieną dieną yra didžiulė destrukcija visomis prasmėmis. Todėl kiti dalykai, kurie, daugelio žmonių supratimu, yra esminiai ir pirminiai poreikiai – sveikata, švietimas, atsiduria dešimtoje vietoje.
Visa schema yra tarsi kaltės nusivalymo mechanizmas.
Visos šios patirtys mane verčia giliai abejoti pačia darnaus vystymosi koncepcija – ar ji įmanoma, ir prie ko tai priveda. Visa schema yra tarsi kaltės nusivalymo mechanizmas. Užtat reikia dirbti su savimi, aiškiai suvokti ir įvardyti savo motyvaciją: dėl ko aš tai darau, iš kur ateinu. Niekam nereikia gelbėjimo.
Tarptautinės organizacijos yra sukūrusios monstrą, kuris gyvena iš žmonių nelaimių. Nebėra karinių veiksmų – sustoja ir finansavimas. Pradinis taškas, iš kur visa tai ateina, yra labai neatsakingas. Savęs centravimas visame kame yra viena didžiausių šių laikų problemų: aš, mano sėkmė, mano namai, ir tuo viskas pasibaigia.
Bet pripažinęs savo privilegijas ir tai, kad visi esame šio pasaulio dalis, tu supranti, kad turi teisę į saugius namus lygiai taip pat kaip ir žmogus, valtimi iš Libijos kertantis Viduržemio jūrą. Taip atsiranda daugiau erdvės žmogiškumui, kito pajautimui, ir iš to gali daug kas gražaus išeiti.
Šis tekstas publikuotas leidinyje, iš darnaus vystymosi ir vystomojo bendradarbiavimo perspektyvos pristatančiame globalius Lietuvos žmones pasaulyje. Daugiau įdomių istorijų apie lietuvius, dirbančius užsienyje ir prisidedančius prie įvairių pokyčių pasaulyje, rasite čia
