Keliautojas Justinas Navikas yra romano apie lietuvio dramatišką likimą Sibiro taigoje – „Išeiti į horizontą“ – autorius. Neseniai pasirodė ir jo naujasis romanas „Išeiti į Afriką“.
Kai tik Lietuvoje apsiniaukia dangus, atmintyje vieni po kito pradeda rikiuotis buvusių egzotiškų kelionių epizodai. Mintys vyniojasi Azijos ir Afrikos miestų, džiunglių ir dykumų takais.
Šįkart Lietuvos šimtmečio 36 valandų trukmės audra galvoje suaktyvino vieną Turkanos dykumos momentą. Tuo metu, laikinai gyvendamas Kenijoje, rašiau savo antrąjį romaną „Išeiti į Afriką“, kuriame veiksmas nusidriekė per Turkanos genties žemes. Nusprendžiau pats prasieiti tos dykumos takais. Tuo labiau kad atsirado bendrakeleivė – palydovė Lucia – Nairobio universiteto Kriminalistikos fakulteto studentė.
Lucią sutikau Nairobio Arboretum parke, kur kiekvieną dieną po karštosios bikramo jogos seansų ateidavau pasibėgioti svaigiame eukaliptų aromate. Aukšta, daili mergina su automatu „Kalashnikov“ ant peties prie įėjimo vartų man padarė tokį stiprų įspūdį, kad sugebėjau nerišliai išlementi: „Nuo šiol aš čia ateisiu tik dėl jūsų grožio.“
Į tai mergina atsakė, kad už tokį komplimentą aš galėsiu ateidinėti nemokamai be bilieto. Mergina priklausė „Kenijos miškų“ apsaugos sistemai, kurios nariai būdavo aprūpinami ginklais su teise juos nešiotis ir laikyti namuose. Nevyriausybinė organizacija „Kenijos miškai“ buvo įkurta siekiant apsaugoti gyvūniją ir gamtą nuo brakonierių.
Tokia palydovė su ginklu ir žavi mergina man atrodė kaip ženklas iš dangaus.
Kai Lucia papasakojo apie savo gimtąją Turkaną, man taip stipriai užsinorėjo ten nuvykti, kad pasiūliau merginai per jos atostogas pavažiuoti kartu. Žinojau, kad Turkanos genties klajokliai gyvulių augintojai dėl nuolatinių kovų su kaimynine Pokotų gentimi negarsėja draugiškumu, tai tokia palydovė su ginklu ir žavi mergina man atrodė kaip ženklas iš dangaus. Tačiau tuo pat metu sąmonėje įsijungė ir apsauginis mechanizmas atsiradęs metų metais keliaujant po juodąjį žemyną.
Čia negali prarasti budrumo patyręs juodos gražuolės viliones. Baltųjų expatų (taip vadinami laikinus darbo arba gyvenimo leidimus turintys žmonės iš Vakarų pasaulio) viliojimo menas Afrikos gentyse yra nuolat puoselėjamas nuo pat paauglystės. Vos paaugusioms mergaitėms yra aiškinama, „kaip paimti prancūzą“.
