Keliaujant po Kroatiją Juodkalnijos mūsų planuose nebuvo, tačiau Kroatijos pietuose atsiradome kiek anksčiau nei planavome, todėl atsilaisvinus dviems dienoms nutarėme, kad nuodėmė būtų nepasinaudoti proga aplankyti jos pietinę kaimynę.
Dvi dienos yra nedaug, tačiau ir pati Juodkalnija maža. Kad per daug nesiblaškytume ir nesistengtumėme persiplėšti, nutarėme skirti dėmesį turistų rojumi laikomai Budvai ir gražiausiu Juodkalnijos miestu laikomam Kotorui. Šis aprašymas bus daugiausiai apie juos. Tiksliau sakant, daugiausia apie Kotorą. Apie Budvą mažai, ir tuoj paaiškinsiu, kodėl.
Pati Juodkalnija kaip nepriklausoma valstybė atsirado visai neseniai. Kai oriomis ir žinančiomis, ko nori iš gyvenimo, save laikančios valstybės atsiskyrė nuo Jugoslavijos, ir kai kurios jų tapo išties sėkmingomis (Slovėnija, Kroatija), Juodkalnija buvo iš tų, kurios nenorėjo pokyčių ir kartu su Serbija karinėmis priemonėmis mėgino sulaikyti Jugoslavijos byrėjimą. Nesulaikė, tačiau liko Jugoslavijos, kurią jau besudarė tik Serbija ir Juodkalnija, sudėtyje.
Manau, tai buvo klaida, sustabdžiusi Juodkalnijos vystymąsi bent penkiolikai metų. Jei ne šis stagnacinis sprendimas, galbūt Juodkalnija jau šiandien būtų tokio pat ekonominio lygio kaip Kroatija. O gal ir ne. Greičiausiai ne. Mentalitetas ne tas, religija ne ta. Kroatija jiems yra per kietas riešutėlis. Bet būtų vis tiek geriau nei yra dabar.
2006 m. referendumu Juodkalnija lyg ir nusprendė būti nepriklausoma. Sakau lyg ir, nes nepriklausomybės šalininkai surinko vos daugiau nei pusę balsų, o ir patys gyventojai iki šiol sako, kad nepriklausomybės reikėjo labiau politikams nei jiems. Serbai jiems broliai, ir nieko čia neprigalvosi. Kai yra toks susiskaldymas tarp gyventojų, tai nieko nuostabaus, kad nevieningumas ir neapsisprendimas, kuria kryptimi sukti šalies vairą, lėmė jos stabčiojimą ir stagnaciją.
Dabar, jau pamatę Vakarų duodamą naudą, juodkalniečiai į NATO ir ES užsimanė, tai gal, sakau, šiek tiek apsisprendė, ko nori iš gyvenimo. Nors nebūtinai.
Juodkalnija neturi savos valiutos. Nors ir nėra euro zonos narė, ji naudoja eurą. Nuo 1996 m. kažkokių privilegijų dėka šalis naudojo Vokietijos markę, o atsiradus eurui šalies valdžia vienašališkai ėmė vartoti jį kaip nuosavą valiutą. Atrodo, darai ekonomines reformas, bandai atitikti Mastrichto kriterijus ir lauki daug metų, kad gautum leidimą įsivesti eurą, tuo metu kažkas nusprendžia, kad kriterijai yra tik silpniems, ir įsiveda eurą savavališkai. Europos Komisija ir Europos centrinis bankas paskelbė, kad niekas neturi teisės vienašališkai naudoti euro, bet viskas pareiškimais ir baigėsi: euras Juodkalnijoje liko.
Keliauti Juodkalnijoje geriausia savo automobiliu, nes viešasis transportas kopinėja per kalnus lėtai ir ne taip dažnai kaip norėtųsi. Atstumai šiame krašte suvokiami kitaip nei mums įprasta. Tarkim, mes skaičiuojame, kad nuvažiuoti 200 km iš Kauno į Klaipėdą užtrunka apie dvi valandas, o Juodkalnijoje dėl kalnuotų vietovių tokiam atstumui įveikti gali prireikti ir penkių. Nesu tikras, ar šalyje tokie atstumai apskritai yra. Gal ir rastųsi, jei sujungtum Juodkalnijos Skuodą su jos Šalčininkais.
Įvažiavus iš Kroatijos, skirtumas tarp šių šalių išsivystymo ir tvarkos pasirodė akivaizdus Juodkalnijos nenaudai. Tarsi iš JAV įvažiuotum į Meksiką. Į akis iškart krito šiukšlės. Rodos, kiek čia tų resursų reikia apsišluoti ir apsiplauti, tačiau čia, matyt, resursai neatlieka pagrindinio vaidmens. Genetiškai yra užkoduota, kad vienos tautos mėto šiukšles po savimi, kitos apsišluoja namie ir paplavas suverčia į gatvę, o trečios tvarkosi, kad ir patiems būtų švaru gyventi, ir prieš atvykėlius nebūtų gėda.
Na gerai, Juodkalnija kažkiek tobulėja, modernėja, nes turizmas daro vis didesnę įtaką šalies biudžetui, ir ignoruoti turistų poreikių taip lengvai nebepavyksta. Iš tiesų, europiečiai vis labiau atranda šią šalį, ir tai nėra kažkas nuostabaus. Juodkalnijoje yra pasakiški gamtos vaizdai, tačiau tobulėti viskas galėtų dar greičiau. Suprantu, sunku jai, kai šalimais yra didžiausią į regioną atvykstančių turistų pyrago dalį pasiimanti Kroatija, tačiau kita vertus, tu juk turi ir gerą mokytoją, kaip reikia tvarkytis.
Jei Kroatijos kurortuose dominuoja vokiečiai, tai juodkalnietiškuosius yra pamėgę ne patys turtingiausi rusai. Jiems čia ir nebrangu, ir kalba nesvetima, ir poilsis kokybiškesnis nei atplėštame Kryme. Mane turbūt daug kas pasmerks, bet jei išgirstu, kad viena ar kita vieta yra mėgstama rusų turistų, automatiškai tai vietai uždedu riebų minusą.
Vienas populiariausių Juodkalnijos kurortų Budva ir yra tai, apie ką kalbu. Tai tarsi 1997 m. Palanga, gal tik labiau pritaikyta šiems laikams, nes visgi juk XXI amžius, neleisi turistų ant išdaužytos pagrindinės gatvės.
Ketinome nakvoti Budvos kempinge, tačiau palyginus su Kroatijos kempingais jis buvo toks netvarkingas, kad net susiraukiau. Dar gal ir būčiau galėjęs naktį pakentėti, bet kempingo administratoriai visa savo esybe, labiausiai išreikšta nesidomėjimu klientais ir domėjimusi išmaniaisiais telefonais, rodė, kad klientų jie nepageidauja, todėl nusprendėme vykti nakvoti į Kotorą.
Nors jam taip pat nesvetima juodkalniečių šiukšlių mėtymo kairėn ir dešinėn schematika, tačiau tai gerokai už Budvą patrauklesnis, turtingos istorijos miestas su klaidžiu viduramžių senamiesčiu, bažnyčiomis, kruizinių laivų uostu ir ant aukšto kalno stovinčia pilimi. Vaikštinėjant vakare po neaktyvų miestelį, į uostą atplaukė įvairiaspalvėmis šviesomis spindintis kruizinis laivas. Miestelis atgijo, suspindo kaip per Kalėdas ir kurį laiką buvo labai miela.
Ant kalno stūksanti senovinė pilis yra jau nebe pilis, o jos griuvėsiai. Užlipti į tą kalną reikia 45 minučių, bet užlipus vaizdas atsiperka. Kotoro miestas ir įlanka atsiveria kaip ant delno. Mes lipome ryte ir buvome vieninteliai parko lankytojai. Gal buvo per anksti, nes mokėti nereikėjo, nors sako, kad įėjimas į teritoriją yra mokamas.
Didžiausias ir svarbiausias šalies miestas yra sostinė Podgorica. Nors tai yra ekonominis centras, šiuo metu išgyvenantis statybų bumą, jis niekam nėra per daug įdomus, nes neturi gražaus senamiesčio ir nėra prie jūros.
Herceg Novio miestas prie Kroatijos sienos yra ypatingas tuo, kad jame gali prisipirkti pigaus vyno prieš važiuojant į Kroatiją. Yra jame kelios gražios bažnyčios ir šioks toks senasis miestas, bet kaip, ir daug kur Juodkalnijoje, į akis krenta apšepimas.
Žinoma, ne miestai, o aukštikalnės, kanjonai, tarpekliais, urvai ir skaidrūs ežerai yra tikrasis Juodkalnijos gėris. Šalyje daug natūralios, žmogaus nepaliestos gamtos. Tikiuosi, kad taip ir liks, nes kur prisiliečia žmogus, nelabai mėgstantis tvarką, – reikalai pašlyja.
Persėdus nuo subyrėjusio laužo prie netvarkingo, padrožto, bet dar neblogai važiuojančio automobilio vairo, reikalai atrodo ne tokie prasti. Taigi, jei norite susidaryti geresnį Juodalnijos vaizdą nei pavyko man – į šalį atvykite ne iš Kroatijos, o iš Serbijos arba Bosnijos ir Hercogovinos.
