Daugiau apie savo keliones Juozapas Žygas pasakoja tinklaraštyje juozapas.lt ir socialiniame tinkle „Facebook“.
Susitranzuoti automobilį iš Bukarešto užmiesčio nebuvo lengva. Man stovint ant kelio sustojo keli automobiliai, tačiau, kai vairuotojams pasakydavau frazę „fara bani“ (rum. už kelionę nemokėsiu/ važiuosiu autostopu) jie pasukiodavo galvą į šonus ir nuvažiuodavo. Tačiau aš kantrus. Pastovėjus kelias valandas sustojo vaikinukas, kuris važiavo į Rumunijos pasienio miestelį – Giurgiu. Tiek laukęs, nedvejodamas sėdau į automobilį. Linksmai pašnekėjus kelionė neprailgo ir aš jau stoviu šalia degalinės link Bulgarijos pasienio miesto – Ruse. Čia apsigyvenau Alexandrinos šeimoje, kuri užsiregistravusi tinklapyje „Couchsurfing“. Savo namuose jie yra priėmę daugybę užsieniečių – tranzuotojų, keliautojų su dviračiais ar automobiliu. Šeimyna – super draugiška ir linksma. Tuo pačiu metu, kai priėmė mano paskutinės minutės prašymą, jie buvo priėmę ir 2 prancūzes merginas, kurios 2 savaites autostopu tyrinėjo Bulgariją.
Kartu su Alexandrina, jos šeima ir prancūzėmis keliautojomis praleidau mažiau nei parą, tačiau tas laikas įsiminė ilgam. Mes visi apžiūrėjome Ruse miestelį, skaniai suvalgėme Alexandrinos mamos gamintą maistą ir iki soties prisijuokėme. Vaikščiodami po miestą radome „Humana“ parduotuvę, kurioje įsigijau sau marškinius, puikiai tinkančius tranzuoti į Varną miestą, įsikūrusį Juodosios jūros pakrantėje.
Vietinis „mafijozas“: „Jei kas, skambink man“
Saldžiai išsimiegojęs ir susipakavęs daiktus atsisveikinau su Alexandrinos šeima, tranzuotojomis iš Prancūzijos ir patraukiau savo keliu – autostopu planavau pasiekti Varnos miestą, kuriame neturėjau jokios konkrečios vietos, kur apsistosiu. Paskutinę dieną išsiunčiau kelis užklausimus „Couchsurfing“ nariams. Tačiau nesulaukęs nė vieno atsakymo patraukiau link kelio, vedančio į Varną, ir atidaviau save likimui, kaip dažnai tenka daryti. Kelionė truko neilgai, pakeitus kelis automobilius pasiekiau Varną – didžiausią Bulgarijos pajūrio kurortą ir trečią pagal dydį miestą Bulgarijoje.
Važiuojant per miestą vairuotojas pasiūlė: „Jeigu Varnoje iškils problemų, nesvarbu kokių – skambink arba atvyk į ofisą ir aš viską sutvarkiu“. Supratau, kad turiu „apsaugą“.
Labiausiai įsiminė paskutinis susitranzuotas automobilis, kurio vairuotojas vairavo ne pirmos jaunystės „Mersedesą“, o šiek tiek išsikalbėjus supratau, jog automobilį jis nupirko savo darbuotojams Turkijoje, kurie važinėja po datulių ūkius ir jas superka. Kelionės metu vairuotojas pasakojo apie savo sūnų, labai mylimą motociklą, su kuriuo naktimis važinėja 200-250 km/h greičiu ir verslą. Atvykus į Varną vyras pasiūlė persėsti į kitą jo automobilį – didelį džipą, kuris pastatytas šalia paprastų gyvenamųjų namų, ir mane nuvežti iki miesto centro. Sutinku. Kuomet atvykome iki jo automobilio vairuotojas išsitraukia seną telefoną, jį kruopščiai suvynioja ir popierių ir paslepia automobilio kėbule. Persėdame į milžinišką džipą ir važiuojame link miesto centro. Pakeliui naujasis draugas „mafijozas“ automobilio signalu pasisveikina su kebabinės darbuotojais.
Važiuojant per miestą vairuotojas pasiūlė: „Jeigu Varnoje iškils problemų, nesvarbu kokių – skambink arba atvyk į ofisą ir aš viską sutvarkiu“. Supratau, kad turiu „apsaugą“. Tuomet nuvažiavome į minėtą ofisą, kur susipažinau su verslininko sūnumi – jis buvo stambokas jaunas vyras su didele auksine grandine ant kaklo. Po tokios savotiškos ekskursijos Varnoje ir žodžių, kurie leidžia suprasti, jog man padės pakankamai įtakingas žmogus, esu paleidžiamas šalia miesto centro ir patraukiu link jūros.
Išsimaudęs jūroje, kuri pasirodė itin šilta, visai šalia paplūdimio suradau nemokamą bevielio interneto prieigą ir pasitikrinau savo „Couchsurfing“ profilį. Jame randu žinutę, jog vaikinas, vardu Džordanas nusprendė mane priimti. Rašydamas „Couchsurfing“ prašymus dažniausiai ne visą tekstą rašydavau unikalų. Taupydamas laiką, pradžią ir aprašymą apie save nukopijuodavau. Šįkart situacija buvo tokia, kad rašydamas Džordanui ir kopijuodamas teksto pradžią pamiršau pakeisti vardą ir į jį kreipiausi visiškai kitu vardu. Laimė, jam tas visiškai nerūpėjo ir gavau tokią žinutę: „Hi! My name is Jordan not radi ^^ but doesn’t matter! I will be happy to help you but I have just a small couch to offer you“. (angl. „Labas, mano vardas Džordanas, o ne radi.. Bet tai nesvarbu. Būsiu laimingas, galėdamas tau padėti. Tiesa, galiu pasiūlyti tik mažą kušetę“). Susisiekiau duotu telefonu ir sutartu laiku jau buvau pas jį namuose. Paaiškėjo, kad Džordanas savo namuose jau buvo priėmęs 3 austres paneles, pats miegojo virtuvėje ant siauro, mažo „kampo“. Tačiau nusprendė priimti ir mane, kitoje kampo pusėje. Vis dėlto šio pasiūlymo atsisakiau, nes pagalvojau, jog ant savo kilimėlio, prie kurio jau buvau pripratęs, išsimiegosiu geriau. Tačiau su paslaugiu vietiniu sutarėme susisikti vėliau.
Džordanas – jaunas vaikinas, kuriam virš 20 metų, namus paliko dar būdamas nepilnametis ir pradėjo keliauti po pasaulį dirbdamas kompiuterių saugumo specialistu. Jis yra dirbęs Brazilijoje, Belgijoje, Bulgarijoje ir kitose pasaulio valstybėse. Darbas, kaip ir dažnam žmogui, jam ne itin patinka, todėl kartais „pažaidžia“. Pavyzdžiui, pasakojo, kad vieną dieną, kada užsimanė laisvadienio, jis padarė serveryje klaidą, kurią tik jis pats galėjo išspręsti, ir grįžo iš darbo jame pabuvęs vos kelias valandas.
Suprantu, kad ne visos istorijos, kurias žmonės pasakoja turi būti 100 procentų tikros, tačiau rašau tai, ką man pasakojo.
Varnos keistenybės: ant pastatų – jame mirusių žmonių nuotraukos
Taigi, laukė kelios linksmos dienos ir naktys Varnoje kartu su Džordanu ir pas jį gyvenusiomis austrėmis. Kartais tarp linksmybių ir sėdėjimo prie kompiuterio, pasitaikius geram orui rasdavau laiko išeiti į miestą ir susipažinti su Varna. Miestas gražus, tačiau nustebino ant pastatų sienų, medžių šalia pastatų, stulpų, elektros dėžių priklijuoti A4 lapai su žmonių, kurie mirė tame pastate nuotraukomis ir aprašymu, kažkokiomis citatomis. Man tas pasirodė šiek tiek keista.
Varnoje aplankiau 1886 metais atidarytą katedrą, kuri iš išorės neatrodo labai įspūdinga, tačiau vidus mane sužavėjo.
Linksmai praleidęs laiką su Džordanu ir kompanija nusprendžiau traukti tolyn – į Turkiją. Susidėjau daiktus ir išėjau ant kelio. Stambulą pasiekti nusprendžiau važiuodamas Bulgarijos pajūriu, tačiau pasienyje mane pasitiko visiškai tuščios apylinkės, kai pasižiūrėjus į šonus matai tiesiog mišką ir kalvas, automobilis pravažiuoja kas 5-10 minučių.
Tačiau net ir tokioje, atrodo, Dievo pamirštoje vietoje sutinku vaikiną, kuris dviračiu važiuoja iš Vokietijos. Konkretaus plano neturi, miega kur pasitaiko, prausiasi upėse, o keliaus tol, kol užteks pinigų.
Laiką praleistą Bulgarijoje prisiminsiu dėka Džordano, kuris buvo itin malonus ir paslaugus žmogus. Kitoje dalyje skaitykite kaip man sekėsi milžiniškame mieste – Stambule.
