Idėją pametėjo sesuo
Paklausta, kaip kelionės tikslu tapo Antarktida, Jūratė sako, kad šią idėją netikėtai pametėjo sesuo.
„Dar praėjusių metų pavasarį svarsčiau, kur galėčiau pasidaryti pertrauką tarp dviejų karjeros stotelių. Iš pradžių tradiciškai svarsčiau apie Pietryčių Aziją – pabūti ten mėnesį. O tada sesuo, sekanti vieną feisbuko kelionių grupę, sako: žinai, yra žmonių, kurie vyksta į Antarktidą. Ir viskas – nuo tada tik apie tai ir tegalėjau galvoti. Susiradau agentūrą, nusipirkau kelionę ir su nekantrumu jos laukiau. Realiai ji net nebuvo ta pertrauka, nes nedirbau vasarą, o kelionė į Antarktidą vyko rudenį“, – pasakoja Jūratė.
Į Antarktidą plaukiama iš piečiausio pasaulio miesto – Ušuajos (Argentina), kurį vietiniai vadina pasaulio kraštu (2018 m. duomenimis, mieste gyvena apie 73,5 tūkst. gyventojų, o piečiau už jį dar yra Puerto Viljamsas su 2 tūkst. gyventojų). Kaip nukakti iki Ušuajos, Jūratei teko organizuotis pačiai.
„Pirkau skrydį į Buenos Aires – labai patiko: gyvas, triukšmingas, spalvingas miestas! Praleidau ten šešias naktis, tada skridau į Ušuają. Miestas nedidelis, turi uostą, iš kurio ir plaukiama į Antarktidą. Aplink miestą yra gražių vietų – Ugnies Žemės nacionalinis parkas, lagūnos, galima išsinuomoti mašiną ir pakeliauti. Ten sutikau žmonių, kurie keliauja būtent į Ušuają, o į Antarktidą net neplaukia.
Kelionę laivu į Antarktidą pirkau per agentūrą „Adventure Life“, pačią ekspediciją organizavo „Antarctica 21“ įgula, o laivas, kuriuo plaukiau, vadinasi „Ocean Nova“. Jis buvo pastatytas kelionėms į Grenlandiją, o vėliau pritaikytas ir kelionėms į Antarktidą“, – supažindina pašnekovė.
10 dienų kelionė – vidurys tarp ekspedicijos ir kruizo
Į šią įspūdžių kupiną kelionę Jūratė leidosi praėjusių metų lapkričio 11–20 dienomis. Pats sezonas vykti į Antarktidą, pasak pašnekovės, prasideda nuo lapkričio ir tęsiasi iki vasario.
Kelionę nedideliu laivu Jūratė apibūdino kaip viduriuką tarp ekspedicijos ir kruizo: „Į ekspediciją ši kelionė panaši, nes yra edukacinė programa: plaukiant laivu vyksta paskaitos, rodomas filmas apie Antarktidą ir šio regiono gyvūniją, išsilaipinama į krantą, vyksta ekskursijos guminėmis valtimis su įgulos nariais, kurie yra skirtingų sričių mokslininkai ar ilgamečiai tokių ekspedicijų dalyviai, vakarais aptariami dienos įspūdžiai su ekspedicijos įgula.
O į kruizą panašu, nes gyvenama, nakvojama laive – kajutės labai panašios į didelių kruizinių laivų kajutes, pusryčiai, pietūs ir vakarienė patiekiami laivo restorane, aptarnavimas – nuostabus.
Aš vykau viena, rinkausi 10 dienų kelionę ir vietą trivietėje kajutėje. Tačiau kelionės į Antarktidą variantų yra įvairių: galima plaukti, bet galima ir nuskristi lėktuvu, o atgal sugrįžti laivu arba atvirkščiai, galima rinktis labiau kruizinę kelionę prabangesniu laivu, iš kurio net neišlipi į krantą, viską stebi tik iš laivo, arba labiau ekspedicinę – 21 dienos, o ten nuvykus nakvoti palapinėse ant ledo ir pan.“
Laivu plaukė 70 keleivių, pusė jų – amerikiečiai, Jūratė buvo vienintelė lietuvė. Su visa įgula ir personalu laive buvo 112 žmonių. Keleivių amžius – labai įvairus: jauniausiai – 24-eri, vyriausiam – 79-eri. Ekspedicijos įgula – labai patyrusi, surinkta iš viso pasaulio: vadas – britas, jam talkino kolegos iš Argentinos, Naujosios Zelandijos, Čilės, Turkijos, Norvegijos ir kitų kraštų.
„Įgula buvo labai draugiška, dėmesinga visiems keleiviams, per visą kelionę jautėsi jų rūpestis mumis ir puikiai kalbėjo angliškai“, – sako Jūratė.
Pašnekovės teigimu, tokiai kelionei specialaus fizinio pasiruošimo nereikia, tik, kaip sako, reikėtų įvertinti savo galimybes, jei rinktumėtės plaukti baidarėmis ar vaikščioti avėdami sniego batus.
Tačiau finansinio pasiruošimo vis dėlto reikėtų, nes kelionės į Antarktidą išties brangios. Jūratė už savąją, pirktą prieš pusmetį iki kelionės, mokėjo 5 tūkst. JAV dolerių (apie 4600 eurų). Dar papildomai teko mokėti už skrydžių bilietus, nakvynes Buenos Airėse ir Ušuajoje, maistą ir kitus dalykus.
„Be įprasto kelionių sveikatos draudimo, dar privalu įsigyti tokį sveikatos draudimą, kad, jei tau kas nors nutiktų Antarktidoje, malūnsparnis atskristų tavęs paimti. Šiai kelionei reikia ir tinkamos aprangos, tokią turėjau, tad vežiausi savo, o guminius batus davė“, – pasakojo pašnekovė.
Didžiausias iššūkis – Dreiko sąsiauris
Paprašyta papasakoti, kaip vyksta pati kelionė, Jūratė sako, kad pirmas kelias dienas plaukiama be jokio sustojimo, organizuojamos paskaitos, gali apsilankyti laive esančioje sporto salytėje ar bibliotekoje. Kelionės pradžia vyksta Biglio sąsiauriu, kur bangavimo dar nesijaučia.
„Mus įspėjo, kad bangos pradės jaustis naktį. Ir iš tiesų pirmos rimtos bangos mus pasitiko naktį. Kadangi „Ocean Nova“ yra vienas mažiausių laivų, kuriais plaukiama į Antarktidą, plaukiant per Dreiko sąsiaurį supo kaip reikiant.
Plaukiant per Dreiko sąsiaurį supo kaip reikiant.
Vaistų nuo jūros ligos iš pradžių negėriau, nes neturiu problemų važiuojant kalniukais, skrendant lėktuvu ar plaukiant dideliu kruiziniu laivu, bet ryte atsikėlusi po poros minučių supratau, kad be vaistų per Dreiko sąsiaurį toli nenuplauksiu – tad puoliau jų ieškoti (juokiasi). Tik tiek, kad tie vaistai slopina, traukia prie miego, nors kiti sakė, jog nieko nejaučia.
Kai banguoja, tikrai sunku laive eiti. Patiko, kaip pas juos viskas yra pritaikyta: jei bangos mažos – restorane patiesia staltieses, naudoja įprastus indus, o jei bangos padidėja – patiesiamos guminės staltiesės ir stiklinės duodamos mažesnės. Laive valgant galioja vienos rankos taisyklė: vienoje rankoje nešiesi maistą, kita ranka turi būti laisva, kad galėtum įsitverti“, – kaip vyksta kelionė laivu dalijasi Jūratė.
4 dienos Antarktidoje
Po trijų dienų laivas pasiekė pirmąsias salas, o vėliau – ir žemyninę Antarktidos dalį. Iš viso ten praleistos keturios dienos.
„Įgulos vadas pristatė, kad kiekviena kelionė būna unikali, nes programa Antarktidoje priklauso nuo oro. Kiekvieną vakarą visi susirinkdavome laivo bariuke aptarti dienos įspūdžių ir kitos dienos oro, kuris lemdavo ir programą: pavyzdžiui, dėl didėjančio vėjo vieną išsilaipinimą krante teko atšaukti, o paskutinę dieną Antarktidoje teko išsilaipinti 6 val. ryto, kad dėl padidėjusio vėjo laiku spėtume grįžti į uostą.
Kiekvieną dieną būdavo dvi veiklos – arba išsilaipinimas į krantą, arba plaukiojimas zodiakais – guminėmis valtimis su motorais. Tiesa, yra aiškios taisyklės, kaip įlipti į valtį, kaip iš jos išlipti, būnant valtyje negalima atsistoti, kai pats užsimanai, kad nesukeltum pavojaus sau ir kitiems. Lipdami į valtis ar krantą visi dėvėdavome gelbėjimosi liemenes.
Krante paprastai sutikdavome pingvinus, ruonius arba kitus jūrinius paukščius, tačiau plaukiant laivu taip pat kartais galėjome stebėti banginius, delfinus, orkas. Išsilaipinimų akcentas, žinoma, buvo pingvinai – skirtingų rūšių, kurie visai nebijo žmonių ir šiaip jau aktyviai leidžia savo dienas.
Tiesa, prieš išlipdami į krantą turėjome nusisiurbti savo striukes, dezinfekuoti batus (tai reikėjo daryti ir prieš išlipant, ir sugrįžus) – taip daroma, kad vietos paukščiai būtų apsaugoti nuo ligų, kurias ten gali atvežti žmonės.
Anksčiau Antarktidoje būdavo galima ir kėdutę pasidėjus pasėdėti, vaizdais pasigrožėti, o dabar negalima nei sėsti, nei atsiklaupti, tik vaikščioti. Neleidžiama nieko iš ten pasiimti – jokio akmenuko.
Pirmiausia į krantą atplaukia įgulos nariai ir vėliavėlėmis sužymi takus, kuriais vaikščiosime, sukryžiuotos vėliavėlės reiškia, kad čia takas baigiasi.
Kodėl svarbu vaikščioti sužymėtais takeliais? Nes mes taip ir pingvinams padarome takelius, kuriais jie naudojasi. Jei eisi į šoną ir giliai įsmigs koja, pingvinas į tą skylę gali įkristi. Jei tokių duobių atsirasdavo, mėgindavome jas užkasti. Taip pat yra taisyklė nuo pingvinų laikytis 5 metrus, nebent jis pats prie tavęs prieitų, o nuo vietų, kuriose jie suka lizdus, – 25 metrus.
Išsilaipinimas krante paprastai trukdavo iki 2 valandų, bet visada galėdavai paprašyti, kad tave parplukdytų į laivą greičiau, o plaukiojimas zodiakais – apie 1,5 valandos. Plaukiant jais kvapą gniauždavo 50 mėlynų atspalvių ledynai ir gyvūnijos stebėjimas iš toliau“, – kaip atrodė dienos Antarktidoje, pasakoja Jūratė.
„Buvo sunku patikėti, kad čia esu“
Paklausta apie jausmą ir įspūdį viešint Pietų ašigalyje esančiame žemyne, pašnekovė sako, kad jausmas panašus lyg būtum kalnuose, tik kad neaukštai, o krante yra ir žemės, ne tik ledas:
„Vaizdas tiesiog gniaužė kvapą, labai norėjosi viską užfiksuoti: ledynai, pingvinai – turiu tūkstantį jų nuotraukų, nes vis atrodė, kad tokios dar nepadariau. Bet po kurio laiko tiesiog pasiduodi, nes supranti, kad neįmanoma visko užfiksuoti.
Pingvinai tikrai labai mieli, juokingi, bet labiau už juos man patiko ledynai – tie mėlyni jų atspalviai... Ir tas jausmas, kai zodiaku priplaukdavome kokį ledyną, išjungdavo variklį ir sėdėdavome tyloje. Aš net nemoku nusakyti to jausmo, kuris tą akimirką užlieja – atrodo, tau taip pasisekė, kad esi čia. Taip toli, kur nėra žmonių. Pačiai buvo sunku patikėti, kad esu čia.“
Plaukiant jais kvapą gniauždavo 50 mėlynų atspalvių ledynai.
Pasiteiravus apie orą, Jūratė sako, kad tuo metu ten buvo gana apsiniaukę, tik paskutinę dieną išlindo saulė. Temperatūra siekė apie nulį laipsnių: „Kalbant apie pojūtį, daug priklauso nuo vėjo ir to, kiek pats judi – ar išlipęs krante eini, ar sėdi valtyje. Bet, sakyčiau, buvo tokia suvokiama ir suvaldoma temperatūra.“
-
Justina žiemą nutarė praleisti šiauriau, nei gyvena Kalėdų Senelis: čia – tikroji Laplandija
-
Algirdas užbaigė savo nepaprastą kelionę Afrikoje: dviračiu numynė 13 tūkst. km, kita stotelė – Australija
-
Pirmasis iš lietuvių K2 viršūnę pasiekęs alpinistas S.Damulevičius: „Pats nesitikėjau, kad tiek pavyks“
Poliarinis šuolis į vandenyną
Prie Antarktidos krantų laivo keleiviams buvo pasiūlyta dar viena pramoga – poliarinis šuolis į vandenyną. Pasak Jūratės, jį išbandė apie pusę keleivių.
„Priplaukus tam tikrą vietą leidžiama keleiviams iš laivo šokti į vandenyną. Labai patiko, kad tam buvo sukurta speciali atmosfera: muzika, visi vieni kitus palaiko, norintys šokti apsirengia maudymosi kostiumėlius, susisiaučia į chalatus, išsirikiuoja į eilę. Saugumas užtikrintas – visi šoko pririšti virvėmis nuo tos laivo vietos, kur lipdavome į valteles. Buvo labai smagu.
Vandens temperatūra tuo metu siekė 1,6 laipsnio Celsijaus. Labai šalta tampa jau tada, kai nusivelki chalatą ir prie tavęs riša šlapią virvę. Man labiau įstrigo ne šaltas vanduo, o tai, kad jis buvo labai sūrus – nes kažkiek jo paragauji“, – linksmą atrakciją prisimena pašnekovė.
Vandens temperatūra tuo metu siekė 1,6 laipsnio Celsijaus.
Pasakodama apie šią kelionę Jūratė sako, kad jai labai pasisekė dėl kartu keliavusių žmonių: „Keleiviai buvo labai faini. Beje, Lietuvoje nebuvau sutikusi žmonių, kurie svajotų apie Antarktidą. O, tarkime, amerikiečiai turi tokį tikslą – aplankyti visus septynis žemynus, dvi seserys pasakojo, kad Antarktida – jų svajonė nuo mokyklos laikų. Laive sutikau labai įvairių keliautojų, pavyzdžiui, viena amerikiečių pora pardavė savo namą ir dabar tiesiog keliauja aplink pasaulį.
Labai patiko ir pati atmosfera laive, ir tai, kad gana sklandžiai viskas vyko. Kai manęs paklausia, kaip vertinu šią kelionę, sakau, kad 10 iš 10, bet iš tiesų tai skiriu jai 11 balų!“
