15min, bendradarbiaudama su nauju kelionių Lietuvoje informacijos portalu www.idomiausiosvietos.lt, tęsia kelionę, kurios tikslas – paskanauti Lietuvos regionų įdomių patiekalų ir atrasti kitus Lietuvos paveldo lobius.
Salantuose jau skanavome kastinio, o Rusnėje – tikros žuvienės. Šilalėje vaišinomės paprastais, bet netikėtai skaniais „meškos šūdukais“. Kuo nustebins panemunėje besidriekiantis Jurbarko kraštas?
Prie Nemuno mano Tėvynė
Jurbarke, o tiksliau prie pat Jurbarko esančią kaimo turizmo sodybą „Jurodis“ rasti nėra sunku. Tiesiog nuo tilto per Nemuną derėtų važiuoti palei pat upę į Kauno pusę. Sodyba yra kaip tik ten, kur gatvė virsta dviračių takeliu.
Kristina Vančienė, sodybos šeimininkė, pasitinka su liaudiškais kasdieniais apdarais. Toks jausmas, kad ji taip vilki nuolat, nes jaučiasi labai patogiai ir laisvai. Pakviečia svečius prie stalo.
Silkę reikia pirkti savaitės pradžioje su visomis galvomis ir ją pačiam išsidarinėti.
Moteris yra kilusi iš Kelmės – Žemaitijos širdies. Tačiau jau daugybę metų gyvena Jurbarke.
Iš savo patirties gali pasakyti, kad šioje vietoje susipina daugybė aplinkinių kraštų tradicijų.
Vietinei virtuvei nemažą įtaką daro Žemaitija. Tačiau čia taip pat gausu ir tik šiam kraštui būdingų valgių. Pavyzdžiui – kepta silkė, kurios mes netrukus paragausime ir ji bus skani.
Keletas pastebėjimų – silkę reikia pirkti savaitės pradžioje su visomis galvomis ir ją pačiam išsidarinėti. Jurbarke yra prekeiviai, kurie savaitės pradžioje atsiveža silkės ir ją sūdo. Nori mažiau įsisūrėjusios – pirk pirmadienį arba antradienį. Kepimui būtent tokia labiausiai ir tinka.
Ar žinote, kodėl sūdo silkę? Nes kitaip ji būtų žuvis be skonio. Žmonės tai žino, todėl pabandykite prisiminti, ar esate valgę nesūrios silkės? Toks jausmas, kad nuo jos ir jūra sūri.
Šiek tiek pipiriuku, lengvai pabarstom miltais ir supjaustom stambiais gabalėliais. Dedame ant keptuvės su trupučiu aliejaus. Po kelių minučių silkė jau gatava. Ji kiek sūroka, tačiau tikrai skani ir kvapni. Prikandus bulve – išvis pasaka.
Vyrai sako, kad tokia silkė puikiai tinka prie alaus. Jiems galima atleisti, nes jie nežino, ką kalba. Alaus krašte, Pasvalio ir Biržų rajonuose, vyrai pasakytų, kad alų reikia užkąsi saldžiu pyragu.
Puode kepęs kūgelis yra riebus, sotus ir kabinamas šaukštu.
Kol kaista silkė, sodybos šeimininkė parodo, kaip kepamas Veliuonos kraštui būdingas bulvių plokštainis – kūgelis su kiaulės koja.
Sutarkuoji bulves, užplikai pienu arba vandeniu ir visą košę uždrebi ant kruopščiai nuplautos kiaulės kojos. Ją derėtų nuplauti ir apvirti su lauro lapais, druska bei pipirais.
Šis patiekalas ypatingas tuo, jog nėra pjaustomas. Puode kepęs kūgelis yra riebus, sotus ir kabinamas šaukštu. Iš pradžių reikėtų kūgelį kepti atvirame puode. Kai užsidės plutelė – uždengti. Kitaip pluta pasidarys per stora ir kieta, sudegs.
Dar viena gero skonio paslaptis – pats gardžiausias jis būna tuomet, kai kepa ištisas aštuonias valandas. Tiesiog įdedi į iškaitintą krosnį ir ištrauki tuomet, kai išalksti.
Paskanauti davė ką tik iškepusio kugelio. Didžiuliame puode jau garavo skanėstas. Įsidrebi kelis šaukštus, užsidedi grietinės ir šlerpi. Nemažai liko, tačiau tai nesvarbu – kaimyninėje sodyboje kaip tik tą vakarą renkasi visi Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos nariai – suvalgys kaip uogą.
Žiobriai suvienijo Jurbarko bendruomenę
Pilvas jau sklidinas, tačiau namų šeimininkė dar neduoda ramybės. Iki pilnos laimės mums reikėtų susipažinti su dar dviem patiekalais. Vieno paragauti, o į kitą pakaks ir pažiūrėti.
Veliuonos kūgelis gardžiausias tuomet, kai kepa ištisas aštuonias valandas.
Mirkalas – lengvas mėsos patiekalas, jei tik mėsa gali būti lengva. Tai šiam kraštui būdingas greitas troškinys. Puodo dugną iškloji daržovėmis, o ant viršaus gražiai pridedi faršo.
Kruopščiai suspaudi, kad jis nebūtų palaidas, ant viršaus uždedi dar vieną sluoksnį daržovių. Šiek tiek vandens, druskos ir padedi ant silpnos ugnies. Po gerų 20 minučių mirkalas jau gatavas. Malta mėsa išverda greitai. Tiek pakanka ir morkoms.
Patiekalas, kurio paskanauti neteko – ant žarijų keptas žiobris. Moteris tik parodė, kaip ši žuvis yra gaminama. Dabar, o ypač pilnais pilvais, valgyti būtų beprasmiška. Žiobrį reikėtų valgyti per Žiobrines – unikalią Jurbarko bendruomenės šventę.
Visa bendruomenė susirenka prie Nemuno ir pasistato grilius su žarijomis. Pamauna žiobrius ant karklo šakos ir kepa. Tuo metu vyksta įvairios pramogos. Galima net oro balionu paskraidyti. Šventės esmė – čia turi būti dalyviu, o ne žiūrovu.
„Nestatome jokių scenų. Visi atsineša ant pievutės ką nors pasitiesti. Yra ir tokių, užsiima maisto gaminimu visiems, tačiau daugelis žiobrius kepa patys. Vyksta bendravimas, koncertuoja mūsų vietiniai atlikėjai. Kai kurie jau yra daug pasiekę šalyje ar visoje Europoje.
Turi būti veikėjas. Žiūrovų nereikia“, – pasakoja sodybos šeimininkė, aprodydama specialų žiobrių kepimo įrankį. Tai didelė skarda, ant kurios būna žarijos. Į angas šonuose galima įsmeigti karklo šakas su žiobriais, reguliuoti pasvirimo kampą.
O kaip žiobris kepamas? Paimi žiobrį ir išdarinėji – perpjauni ties kaklu ir išeinamąja anga – ištrauki vidurius, šiek tiek patepi prieskoniais.
Perveri nuo galvos, per pilvo odą iki pat uodegos galo karklo šaka. Kodėl karklo? Jis šlapias ir nedega. Kitas privalumas – jis nepriduoda jokio papildomo nepageidaujamo skonio.
Yra dar keletas gudrybių, kurias reikia žinoti apie žiobrius. Jis turi būti šviežias arba užšaldytas lede, o ne sausai. Kitaip jis praranda savo skonį. Tiksliau – tampa visai neskanus.
Prieš kepant reikėtų aštriu peiliu smulkiai įpjauti žuvies šonus. Taip daroma ne tik žiobriui, bet ir daugeliui kitų upių žuvų. Tuomet kepant būna žymiai mažiau ašakų – jos sukepa ir nebesijaučia.
Panemunės kelias – neskubėk, pasigrožėk
Toliau keliaujame į Dzūkiją, kur mūsų laukia nuostabūs grikių blynai ir grikinės „babkos“. Tačiau neskubėkite lėkti. Jei Lietuvoje yra koks kelias, kuriame nuolat būtina stabtelėti, tai yra kelias Jurbarkas-Kaunas.
Vienoje pusėje – upių tėvas, o kitoje – pilys ir piliakalniai.
Beveik visą laiką jis vingiuoja šalia Nemuno. Vienoje pusėje – upių tėvas, o kitoje – pilys ir piliakalniai. Jau už kelių kilometrų – galinga Panemunės pilis, kurią verta apžiūrėti vien iš išorės. Verta užsukti ir į vidų.
Dar toliau – Veliuonos dvaras su Gedimino kapo kalnu, atvirukuose išgarsinta Raudonės pilis, Belvederio dvaras su gana skaudžia istorija, legendinis Seredžiaus Palemono kalnas, Vilkija ir Raudondvaris. Galima važiuoti ir grožtis, galima ir pasigilinti į visų šių objektų istoriją.
Štai jums mūsų kelionės maršutas. Žymėkite ir jūs savo keliones idomiausiosvietos.lt, taip padėsite atrasti Lietuvos paveldo lobius kitiems.
Projekto partneriai: VšĮ „Paveldo projektai“ ir Europos socialinio verslumo ugdymo ir inovatyvių studijų institutas
