Aruba yra vos 193 kv. km ploto Karibų sala.
„Atskridome į Arubą vėlyvą popietę. Tiesa, mums, vis dar gyvenantiems septyniomis valandomis besiskiriančiu laiku, galvelėse jau buvo naktis, bet kur čia eisi miegoti, kai padangėje palmės šnara ir palei nosis tyvuliuoja vanduo.
Mus paėmė vietinis arubietis, kuris greitai apšvietė, kad čia visada vėjelis taip pučia, nes tik tai išlaiko Arubą gyvą. Bet, tiesą sakant, tas vėjas buvo panašus į orkaitėje esančio karšto vėjo funkciją...
Po pirmos dienos vaikščiojome jau gerai apsvilę, teko pirkti vietinį kremuką, kad nebūtų dar blogiau.
Ritmas Aruboje kasdien panašus: kėlėmės anksti, važiuodavome į numatytas aplankyti vietas, prasidėjus karščio maratonui, grįždavome namo pasislėpti po palmėmis, o vakarop vėl išvažiuodavome. Tobulai suplanuoti veiklas tikrai nebūtina, galima pasiduoti Arubos ritmui, nes sala tikrai maža.
Vienas geriausių sprendimų, kuris tikrai nemaniau, kad toks bus, buvo mūsų pasirinkta viešnagės vieta. Aruba, švelniai tariant, nėra labai pigi sala, todėl ieškojome kainos ir kokybės santykio. Bet tai, ką radome atvažiavę, pranoko visus mūsų lūkesčius.
Kai mus pasitikusi šeimininkė Dženė nuvedė į mūsų namelį ir atidarė dvigubas duris, iškarto užbūrė tiesiai prie lovos besiblaškanti ir nuo kokosų gausos apsunkusi palmė, o už jos – jūra. Va, čia, galvoju, tai jau tikrai rojus žemėje.
Tai, ką radome atvažiavę, pranoko visus mūsų lūkesčius.
Vieną dieną Dženė mums sako, gal kokosų, mangų? Nuraškė porą mangų nuo kiemo medelio, atsinešė mačetę ir nuskynusi du milžiniškus kokosus ėmėsi kapojimo. Sako: „Va, bus jums taurės kokteiliams, kai išgersite sultis...“
Kas buvo Aruboje, turbūt sutiks, kad lankytinomis vietomis sala nėra turtinga, tai ką gi ten veikti, kai nusibosta po palme kokteilius iš kokoso gerti?
Mes važinėjome po salą. Aplankėme gražiausius paplūdimius, kurie Aruboje tikrai gniaužia kvapą, dauguma patenka į pasaulio paplūdimių „topus“. Bene garsiausias paplūdimys yra „Eagle beach“, dažnai patenkantis į pasaulio populiariausiųjų trejetuką. Paplūdimys vakare pavirsta nuostabaus grožio restoranu.
Buvom nuvykę prie „California light house“ – nieko ypatingo, man didesnį įspūdį paliko kelias link jo. Dairiausi, liepiau stoti porą kartų, nes kaktusų dydis akims tikrai neįprastas.
Bet, be abejonės, įspūdingiausia, ką turi Aruba, – flamingai. Iš pradžių gali pasirodyti, kad jų pilna visa sala. Bet nieko panašaus. Jeigu norite pamatyti tuos žydrame vandenyje besipliuškenančius, prie žmonių pabendrauti ateinančius flamingus, jums teks keltis į privačią salą, kur rasite žadą atimančius vaizdus.
Pamačius tuos ilgakojus gražuolius, sau ramiai vaikštinėjančius, tiesiog norisi užšaldyti akimirkas.
Balto smėlio ir žydro vandens horizonte pamačius tuos ilgakojus gražuolius, sau ramiai vaikštinėjančius, tiesiog norisi užšaldyti akimirkas. Toje pačioje saloje gyvena ir iguanos, tad reikia vaikščioti atsargiai, tą primena ir ženklai, nes jos neįpratusios trauktis. Bet šių driežų pilna Aruboje, tad tiesiog teko įprasti žiūrėti sau po kojomis.
Visa sala pilna įvairiausio tipo egzotikos: nuo spalvotų paukštelių, čirpiančių palmėse, iki po kojomis vaikštančių mėlynakių krabų.
Viena gražiausių Arubos vietų, kurią netyčia pamačiau „Pinterest“ dar prieš kelionę, buvo „Tes trappi“. Tai šiaurinėje Arubos pusėje esantys laiptai į jūrą, į kurią visi leidžiasi pamatyti vėžlių. Plaukiojome ir mes su jais, kol neišsigandau, kad vienas į mane atsitrenks.
Aruboje žavėjo ir geri restoranai. Lotynų Amerikos šokiai baruose ir kazino yra nuolatinis vakarų gyvenimo ritmas. Keista, kai pamatai hiphopinio stiliaus vaikinus, aikštelėse besiklausančius bachatos muzikos ritmų, bet aš gyvenau tuo ritmu ir nenorėjau jo palikti.
Restoranų grožis ir atmosfera privertė pasijausti lyg romantinio filmo scenose. Mes išsirinkome ir aplankėme du. Nuoširdžiai sakant, per visą gyvenime aplankytų valgymo vietų asorti nieko bent pusiau prilygstančio šiems negalėčiau įvardinti.
Pirmasis – „Flying Fishbone“. Labai populiarus, su staliukais, tikrąją to žodžio prasme – vandenyje. Užduotis į jį patekti – nelengva, bet mes turėjome privilegiją, nes gyvenome kaimynystėje ir restoraną prižiūrėjo ta pati Dženė. Gavome tobulą vietą, besileidžiant saulei, ir dar nuolaidą.
Antrasis aplankytas restoranas – „The Old Man and Sea“. Rezervacija buvo jau neįmanoma, nes tą reikėjo padaryti žymiai anksčiau, tad bandėme nupėdinti ir kažkaip įsisprausti. Mus pasitiko restorano administratorė, bet aš jau nei mačiau, nei girdėjau. Spoksojau išsižiojusi, ir tiek žinių.
Restoranas įsikūręs paplūdimyje, kuriame apgyvendinta tiek augalų, kad nematai, kas šalia tavęs sėdi baldakimais apkaišytuose mini nameliuose.
Skamba gyva muzika, dega žvakės, fakelai ir lemputės... Baldai, sudarantys svetainės įvaizdį, kokteiliai, papuošti gėlėmis, ir pats šefas, kiekvienam staliukui pristatantis patiekalus. Taip ir prabėgo paskutinis mūsų Arubos vakaras, kurį savo atsiminimų lobynuose priskiriu prie įsimintiniausių ir gražiausių gyvenime praleistų vakarų“, – įspūdžiais dalijasi J.Ribokė.
