Jeigu į šitą vietą būtumėte atvažiavę prieš dvejus metus, būtumėte radę visai kitą vaizdą – tikino pažintinį taką pristatęs Asvejos regioninio parko vyr. specialistas Linas Vaitkevičius.
Patikėti tuo sunku, kadangi dabar čia atvykusius turistus pasitinka vaizdingas ir tvarkingas kraštovaizdis, atveriantis sraunų Jurkiškio upelį, kuris pavasarinio potvynio metu primena tikrą kalnų upę.
„Tokiame reljefe sutvarkyti viską labai sunku. Todėl buvo pasirinkta tik apatinė, žemutinė dalis: išplauti krūmynai, medžiai ir atvertas vaizdas į upelį ir jo slėnį bei jame esančius riedulius“, – sakė kratštotvarkininkas L.Vaitkevičius, priminęs įdomią šios vietos istoriją.
Jurkiškio upelio slėnis pradėjo formuotis prieš maždaug 10-11 tūkst. metų. Upeliui pradžią davė vandenys, kadaise tekėję į Beršos, Suoselio ežerus. Tai labai trumpas, 1,2 km ilgio upelis. Ypač įspūdingas kanjoninio tipo upelio žemupio slėnis, giliai, net iki 18 m gylio, įsirėžęs į kalvotą paviršių. Aukščių skirtumas tarp Suoselio ir Asvejos ežerų, kuriuos jungia šis upelis, yra 14,5 – 15 m.
Greita vandens tėkmė ir dideli aukščių skirtumai sukuria kalnų upelio įvaizdį, kurį dar labiau paryškina rieduliai, stūksantys jo vagoje.
Jurkiškio upelio vagoje guli didžiulis akmuo – valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, kurio apimtis daugiau kaip 5 m. Nemažiau nei jo dydis intriguoja ir pavadinimas – akmuo yra Suomis. Kodėl?
„Toks pavadinimas kilo dėl to, kad šis akmuo yra rapakivi grupės granitinis akmuo. Rapakivi yra suomių kalbos žodis: rapa – reiškia sudūlėjęs, sutrūnijęs, o kivi – akmuo. Tokio tipo granitai išlenda iš žemės kristalinio pamato pietinėje Suomijoje. Geologai neabejoja, kad tuomet, kai ledynas slinko iš šiaurės į pietus, šitą akmenį kaip ir kitus, kuriuos čia matome, atrideno iš Suomijos ir atsitraukdamas paliko“, – pasakojo L.Vaitkevičius.
Pasak jo, tikėtina, kad „Suomis“ ilgą laiką buvo kažkur šlaite, vandens tirpsmo buvo išplautas ir dabar riogso upelio vagoje.
„Literatūroje radome ir kitą šio akmens pavadinimą: Puntuko vaikas. Kodėl toks vardas, nežinau. Aš tik sakau, kad jeigu jau jis yra Puntuko vaikas, tai labai jau mažas ir jaunas. Nes Lietuvoje yra žymiai didesnių Puntuko vaikų“, – sakė Jurkiškio upelio pažintinio tako įrengimui vadovavęs kraštotvarkininkas ir geologas.
Pasakodamas apie Suomį jis dar kartą atkreipė dėmesį, kad šis akmuo – sąlyginai trumpaamžis:
„Granitas yra sudarytas iš labai stambių kristalinių gardelių. Tai yra kvarco kristalai, kurie iškilę į žemės paviršių veikiami lietaus, sniego, vėjo pakankamai greit dūla. Mums tai atrodo daug, o geologui 100 tūkst. metų – akimirksnis. Rapakivi grupės granitas šiuo požiūriu ir yra greit dūlantis. Pavyzdžiui, smiltainis – žymiai tvirtesnis ir ilgiau čia gulėsiantis akmuo“.
Ypatinga vieta ilgus metus buvo niekam neįdomi
Tik nuo šių metų oficialiai atidarytas Jurkiškio upelio pažintinis takas įrengtas panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Tačiau prieš tai reikėjo gauti dviejų šios teritorijos savininkų sutikimą.
Tai nebuvo lengvas procesas. „Kažkodėl lietuviams dažnai atrodo, kad geriau turėti mišką, kuriame nieko nedarai, nei leisti kažkam jį sutvarkyti“, – neslėpė Asvejos regioninio parko darbuotojai. Vis dėlto jiems pavyko įtikinti teritorijos šeimininkus, kad įrengus čia pažintinį taką naudos turės visi.
Dabar čia lankytojams įrengtas 1,5 kilometro ilgio pėsčiųjų takas, sutvarkytas upelio slėnis, iškirsti menkaverčiai krūmynai, įrengti mediniai laiptai, tilteliai, liepteliai, pastatyti informaciniai stendai.
„Čia niekuomet nebuvo vykdoma jokia ūkinė veikla, turiu omenyje – miškų ūkio. Niekas nieko nekirsdavo. Todėl botanikai yra radę daug retų augalų, pavyzdžiui, miškinę monažolę“, – pasakojo po taką visus norinčius lydintis L.Vaitkevičius.
Keliaudami pažintiniu taku susipažinsite su ledynmečio procesais, atskleisiančiais Asvejos ežeryno kraštovaizdžio reljefo formavimąsi. Apsilankyti čia galima ir savarankiškai, tačiau, jei norite sužinoti daugiau nei tik pasigrožėti vaizdu, Asvejos regioninio parko Lankytojų centre, kuris veikia Dubingių miestelyje, galite užsisakyti pasivaikščiojimą su gidu.
Keliauti čia smagu tiek suaugusiems, tiek vaikams. Pastarieji, pasak gidų, dažnai ypač mėgsta apeiti įrengtus lieptelius ir laiptus: kur kas smagiau jiems ristis per nuvirtusius medžius, kurių čia netrūksta – nors aplinka pritaikyta turizmui, tačiau neišpuoselėta.