„Užgauti jautrią sielos stygą“ – mintyse taip pavadinau savo naują kelionę. Į „Karštosios Pietų Afrikos širdies šalį“, kaip patys gyventojai vadina Malavį, išsiruošiau porą savaičių pagyvenęs Kenijos sostinėje Nairobyje. Lankiau „karštąją“ jogą, kasdien bėgiojau po 8 kilometrus Arboretum eukaliptų parke, stiprinausi indiškos virtuvės patiekalais. Atrodo, įgijau atsparumą karštai drėgnam atogrąžų klimatui. Svajojau susiradęs jaukią vietelę, lietui barbenant, pratęsti Afrikos novelių knygos rašymą. Taip, susikūriau įstabią iliuziją ir ja tikėjau iki tol, kol Malavio avialinijos manęs nenuleido ant žemės. Tiesiogine ir perkeltine prasme.
Gyvybės keliu
Atsibudau nuo keisto jausmo pilve. Atrodė, kad viduje kažkas judėjo. Tada išvydau aplink save ir vaizdą. Gulėjau ant neaiškios spalvos čiužinio, patiesto ant aslos. Mano akys lėtai keliavo sienomis, gana dailiai supintomis iš gražesnių už nendres gelsvų augalų. Juodo plastiko atplyšusios kabančios skiautės lubose bylojo, kad esu skurdžioje vietoje.
Nosį kuteno įprastas Pietų Afrikai būdingas kepamų čiapačių (indiškų blynų) ir prideginto pigaus aliejaus kvapas, sumišęs su užsistovėjusių dulkių ir netoliese esančio tualeto dvelksmu. Mane labiausiai sudomino tualetas, nes pilvas buvo neramus. Lauke girdėjosi prislopintas bruzdesys, puodų skimbčiojimas, savo pratisus balsus derino keli gaidžiai. Bandžiau sulaikyti pilvo judesius. Atgaminamas vakar dienos vaizdas ryškėjo pamažu. Stengiausi visus vyksmus sudėlioti pagal tai, kokiu laiku jie vyko.
