Problemos prasidėjo nuo Ugandos viešbutyje pasiūlyto masažo
Viešbutis, kuriame apsistojau vadinosi „Afonia“. Na, jis nežymiai kitaip vadinosi, bet buvau pratęs savaip „sukultūrinti“ kai kuriuos pasitaikančius pavadinimus.
Kampalos (Ugandos sostinė) viešbutyje tuojau pat mane prigrasino po 7 val. vakaro neišeiti į gatvę. Apsidairęs nepamačiau nė vieno balto žmogaus. Supratau, kad pasislėpti su mano balta, pražilusia galva yra sudėtingas reikalas, jei prireiktų. Po kurio laiko tuo įsitikinau. O tuo metu galvojau, kuo užsiimti, nes dingo elektra. Pavakarieniavęs prie kelių žvakių šviesos, leidau laiką kambaryje, kai kažkas pasibeldė į duris.
– Klemanso, – prisistatė saldžiai šypsodamasis sargybinis. – Can I be your friend?
– Žinoma, – atsakiau. Klemencas iš Afonios viešbučio pasiteiravo, ko baltasis žmogus norėtų, atsakiau, kad maudžia visą kūną po kelionių.
– You need massage, – ir plačiai šypsodamasis paaiškino, kad paslauga nebrangiai teikiama bet kuriuo laiku čia pat kambaryje. Bakstelėjęs pirštu į sąrašą su paslaugomis ir telefonų numeriais ant durų, Klemensas dar patikslino, kad tai vienintelė atstatanti sveiką būseną priemonė. Laukė ilgas vakaras ir prisiminęs Tailando masažus, sutikau.
Po valandos pasibeldusi įėjo jauna juoda mergina, prisistatė vardu, kurio net neįsiminiau. Kol jos palieptas nusirenginėjau, paklausiau apie masažo kainą. 100 dolerių. Man besiaiškinant, kad Klemensas kalbėjo apie nebrangią paslaugą, mergina nusirengė visiškai.
Deja, mano būsena po klajonių pamišusiu Kampalos miestu tapo sudirgusi, pavargusi ir tarsi belytė... Pareiškiau, kad man jokia paslauga jau nereikalinga ir paprašiau palikti kambarį.
Na, čia ir prasidėjo...
