Kaip išsisukti iš padėties, kai Ekvadore bankomatas neišduoda grynųjų, o kišenėje liko 8 doleriai? Kaip jaustis Galapaguose viešbutyje, kuris dar nebaigtas statyti, be langų, elektros ir vandens? Kaip išnešti sveiką kailį iš Amazonės džiunglių, kai į tave nukreiptos piktos čiabuvių akys?
Knygų „Kelias į Santjago de Kompostelą“, „Šuarų žemė“, „Peru spalvos“ autorė K.Stalnionytė patyrė ir „žemiškų“ kelionių nepatogumų – dingusio bagažo, vėluojančio lėktuvo, bankrutavusios oro linijų bendrovės kartu su lėktuvo bilietais. Visa tai davė vertingų pamokų ir išmokė nekartoti klaidų.
Vietoj lengvo pasivaikščiojimo per gimtadienį kalnuose – 3 dienos gelbėtojo jurtoje
K.Stalnionytė pasakoja, kad keliaujant po Kazachstaną, jos draugas sugalvojo atšvęsti Kristinos gimtadienį kalnuose. Draugai pavartė šalies turizmo centro oficialiai išleista kelionių vadovą, išsirinko maršrutą, sukrovė į kuprines žygio įrangą ir iškeliavo. Lietuviai ant kalno užsikėlė keltuvais, pasuko takeliu ir pamatė ant pačios viršūnės stovinčią jurtą: užėję rado vyriškį ir paklausė, kur rasti maršruto pradžią? Žmogus, kuris, pasirodo, čia dirbo gelbėtoju, pasakė, kad nėra jokio maršruto, stebėjosi, kelintais metais išleistas kelionių vadovas?
„Mes tvirtinome, kad turi būti takas su suoliukais patogiam poilsiui. Žmogus tik galvą palingavo – kur jūsų virvės ir visa kita alpinistinė įranga? O kam, juk parašyta, kad lengvas maršrutas. Ir mes išėjome“, – prisimena keliautoja.
Žygeiviai greitai įsitikino, kad jokio keliuko ten iš tikrųjų nėra, takas labai status, vieni akmenys. Pasidarė visai nejuokinga, norėjosi verkti. „Atsidūrėm prie upės, pradėjo lyti... Toks mano gimtadienis. Dar pasijuokėm, kad toks mažas upeliukas pavadintas upe Komsomolka“, – pasakoja Kristina.
Tą dieną draugai toli nenuėjo, pastatė palapinę ant šlaito, nes nebuvo lygios vietos, o naktį prasidėjo liūtis, permirko kiaurai. Ryte dar tebelijo, nesiliovė ir vidurdienį. „Kai išlindome iš palapinės, pamatėme, kad upeliukas virto tris kartus didesne upe, stipri srovė garmėdama žemyn nešė akmenis. „Pasidarė baisu“, – sako keliautoja.
Jiems teko viską palikti – palapinę, daiktus, nes nešti nepajėgė, ir iki vakaro nusikapstė iki jurtos ant kalno, o ten – viskas jau užsnigta. Viduje rado tą patį gelbėtoją: „Aš jūsų laukiau. Žinojau, kad grįšit.“
Aplink nė gyvos dvasios, atėjo tik snieginis leopardas.
„Tris dienas negalėjome nusileisti į apačią dėl sniego, nedirbo keltuvai. Aplink nė gyvos dvasios, atėjo tik snieginis leopardas. Taip tris dienas „šventėme“ gimtadienį“, – juokiasi Kristina.
Gelbėtojas pasakojo, kad praeitą savaitę vieną ant neštuvų nukėlė nuo kalnų. Ir tokių nelaimėlių pasitaiko nuolat. Kristina sako, kad nusileidus nuo kalno pamatė lentą, tik nusuktą į kitą pusę, su perspėjamuoju užrašu: „Už šios ribos gelbėtojai nedirba, keliavimas yra jūsų atsakomybė.“ „Kaip galėjo toks maršrutas atsirasti turizmo centro išleistoje knygelėje?“, – stebisi keliautoja.
Pamestą piniginę padėjo surasti įgimtas užsispyrimas
K.Stalnionytei teko dalyvauti žurnalistams surengtoje kelionėje Kanaruose, kurios metu dalyviai kiekvieną dieną mažu lėktuvėliu buvo skraidinami iš vienos salos į kitą. Leidžiantis į pirmą salą, Kristina išsitraukė fotoaparatą ir tuo metu nepastebėjo, kad jai iškrito piniginė. Tik tą pačią dieną, vaikštinėdama po salą, žurnalistė pastebėjo, kad neturi piniginės.
„Visa kelionė man pasidarė labai liūdna. Tuo labiau, kad iš karto po Kanarų turėjau skristi savaitei laiko į Vokietiją. Viską teko atšaukti. Vieną dieną praverkiau, antrą dieną irgi liūdna. Skambinau ir į oro linijas, klausiau, ar nerado, bet sakė, kad lėktuvą patikrino, ir valytoja viską išvalė – piniginės tikrai nėra“, – pasakoja žurnalistė.
Po dviejų dienų išskrendant oro uoste Kristina pastebėjo tą patį lėktuvėlį. „Pasirodo, kad vėl tuo pačiu skrendame. Nors mane tikino, kad tikrai nėra piniginės, pirmoji įsiroviau į tą lėktuvą, nulėkiau iki paskutinės eilės, kur ir sėdėjau, žiūriu – po sėdyne guli mano piniginė“, – šypsosi Kristina.
Nuo to laiko keliautoja piniginę laiko kuprinės ar krepšio vidinėje kišenėje tik su užtrauktuku, kad ką nors traukiant, netyčia neiškristų ir piniginė. „Laikausi ir dar vienos taisyklės – smulkius pinigus, skirtus kasdieninėms išlaidoms, laikau lengviau pasiekiamus, o stambesnes kupiūras padalinu į tris dalis ir saugiai padedu skirtingose vietose. Atskirai laikau ir piniginę“, – patirtimi dalijasi keliautoja.
Abu su draugu pamiršo savo telefonų PIN
Kristina sako, kad niekada neišjungia savo telefono, bet kartą skirsdama lėktuvu į Kroatiją išjungė ir net nepagalvojo apie tai, kad įjungiant reikės PIN kodo. Apie tai visai buvo pamiršusi, ir kai telefonas pareikalavo kodo, ji jo tiesiog nežinojo. Paklausė draugo, gal jis kartais atsimena jos telefono PIN, tačiau juokingiausia, kad tuo metu ir jis bandė įsijungti savo telefoną, bet taip pat užmiršo kodą. „Iš pradžių buvo šokas – abu likome be ryšio. Po to pasidarė savotiškai įdomu – juk anksčiau visi keliaudavo be mobiliųjų ir jų nereikėjo“, – juokiasi Kristina.
Visgi, keliautojai svarstė, kad jei kas nors bandys su jais susisiekti iš Lietuvos ir negalės prisiskambinti, dar pagalvos, kad kas nors atsitiko. Jie pradėjo ieškoti pagalbos – autobusų stotelėje sutikto žmogaus paprašė internete rasti telefono ryšio operatoriaus Lietuvoje numerį – pasirodo, tas žmogus buvo lietuvis. Jis mielai padėjo, susisiekė su operatoriumi ir telefonai buvo atblokuoti.
Ekvadore bankomatui neišdavus pinigų, liko su 8 doleriais kišenėje
Keliautojos iš Lietuvos neaplenkė nuotykiai ir Ekvadore. Tą rytą ji išlydėjo į oro uostą kelionių draugę iš Estijos, o pati grįžo sumokėti už viešbutį, bet prieš tai norėjo išsigryninti 300 dolerių – deja, bankomatas pradėjo „ožiuotis“. Kristina operaciją pakartojo tris kartus ir kiekvieną kartą bankomate atsirasdavo užrašas, kad pinigus jau išdavė. Keliautoja išsigando, kad jos sąskaita jau visai ištuštinta, o grynųjų neturi – iš šalies taip greitai neišskrisi, dar turėjo keliauti dvi savaites. Už viešbutį Kristina turėjo sumokėti 20 dolerių, tačiau tiek pinigų neturėjo, todėl registratūroje pasiūlė kaip užstatą savo žiūronus. Darbuotojas sutiko priimti žiūrovus ir susitarė, kad Kristina grįš vėliau ir išpirks paliktą daiktą.
Laimei, keliautoja Ekvadore turėjo pažįstamą, kuri gyveno už 500 km. Susiskambino su ja ir susitarė, kad pas ją galės apsistoti. Kristinai buvo likę 8 doleriai, kaip tik lygiai tiek kainavo ir autobuso bilietas. Pažįstama Kristiną pasitiko autobusų stotyje jau neturinčią kišenėje nė cento.
„Streso buvo labai daug. Vėliau dar kartą bandžiau išsigryninti pinigus, ir šį kartą bankomatas suveikė. Gal aną kartą per didelę sumą norėjau gauti, nežinau. Viskas baigėsi gerai, bet kelionių planus šis nuotykiai gerokai pakoregavo“, – šypsosi K.Stalnionytė.
Galapaguose – viešbutis be langų ir be vandens
Su ta pačia drauge este, Kristina leidosi į kelionę po Galapagus. Tai buvo taip pat žurnalistinė kelionė ir lietuvė buvo tikra, kad Pietų Amerikoje bus viskas puikiai suorganizuota. „Prikalbinau savo draugę važiuoti kartu, reikėjo nusipirkti tik bilietus iš ir atgal į Europą. Ji patikėjo manimi, kad viskas bus labai gerai, nors iš tiesų buvo klaiki organizacija“, – prisimena Kristina.
Visus kelionės nesusipratimus vainikavo viešbutis Galapaguose, kuris dar buvo tik statomas, aplink vyko darbai, kambaryje stovėjo tik lova, vietoje langų žiojėjo kiaurymės, nebuvo nei vandens, nei elektros.
„Mes visa tai pavertėm smagiu nuotykiu, pasidarėm linksmą fotosesiją, kaip mes šluojam, kalam, kraunam... Bet draugė estė buvo pasibaisėjusi“, – kvatoja keliautoja.
Amazonėje čiabuviai palaikė galvų medžiotoja
Šis nuotykis iš tiesų buvo visai ne juokingas. K.Stalnionytė sugalvojo pakeliauti po Amazonės miškus. Iš pradžių važiavo automobiliu, kai prasidėjo sunkiai pravažiuojami keliai – persėdo į autobusą ir pasiekė paskutinį maršruto tašką. Ten keliai pasibaigė, buvo galima tik plaukti upe kanoja – kaip vedlį pasisamdė vietinį žmogų.
Čiabuviai buvo labai įsiutę, kaltino baltuosius, kad pirkdami žmonių galvas jie kursto neapykantą, skatina žudyti saviškius.
Artėjant vakarui, reikėjo pasirūpinti nakvyne – tiesiog miške nemiegosi tarp gyvačių, tačiau kai norėjo išlipti į krantą prie kaimelio, jiems kelią pastojo čiabuviai. Jie elgėsi labai agresyviai – pasirodo, prieš kelias dienas buvo sulaikyti vietiniai, kurie maišelyje turėjo dvi žmonių galvas, o jų begalviai kūnai išplaukė už 10 kilometrų nuo kaimelio.
Tuose kraštuose prieš 100–50 metų klestėjo nelegalus verslas – baltieji už žmonių galvą mokėjo po 30 tūkst. dolerių. Panaudojus specialią technologiją, galva susitraukdavo iki kumščio dydžio – tokias supirkinėdavo kažkokie kolekcionieriai iš Europos.
Čiabuviai buvo labai įsiutę, kaltino baltuosius, kad pirkdami galvas jie kursto neapykantą, skatina žudyti saviškius.
Laimei, kartu plaukęs vietinis mokėjo čiabuvių kalbą, jam pavyko susitarti – keliautojai turėjo sumokėti išpirką po 20 eurų ir jiems buvo leista pagyventi kaimelyje. Vietiniai žmonės čia gyvena be jokių patogumų – nameliai mediniai arba sukalti iš bambukų, pakelti nuo žemės, kad apsaugotų nuo nuodingų gyvių. Kaimelis naudojasi viena virtuve, vandenį maistui semia tiesiai iš upės.
„Gėriau ir aš virintą upės vandenį, nieko baisaus neatsitiko. Tik vanduo negražios rudos spalvos, bet kai įmeti arbatos pakelį – nusidažo ir nesimato“, – šypteli keliautoja.
Kelionių draudimas būtų kompensavęs nuostolius
Keliaujant su lėktuvais kartais iškyla nenumatytos kliūtis. K.Stalnionytė prisimena kelionę iš Peru: „Turėjau grįžti į Europą, bet neatskrido lėktuvas. Niekas nieko nežino, paaiškinti negali, niekam neįdomu. Laukiau dvi dienas.“
Nuplaukė bilietai, likau be nieko.
Kitas atvejis nutiko taip pat Pietų Amerikoje – Ekvadore. „Bankrutavo oro linijos, su kuriomis turėjau skristi į Europą. Nuplaukė bilietai, likau be nieko. Kai atsirado kitas operatorius, pakėlė kainas – ką darysi, teko pirkti naują bilietą. Kelionė namo kainavo labai brangiai. Niekas nieko nekompensavo. Tai buvo gera pamoka, kad reikia turėti kelionių draudimą“, – mano keliautoja.
Kristinai nepavyko išvengti nemalonumų ir su kelionių bagažu. Skrendant į Venesuelą, keliautoja pakeitė oro linijas ir persėdo Madride, tačiau dingo jos bagažas. „Atskridau į Venesuelą kaip stoviu – tik su žieminiais batais. Teko viską susipirkti iš naujo. Grįžtant namo po 3 savaičių atsirado mano bagažas – tuo metu, kai man jau jo nereikėjo“, – apgailestauja Kristina.
Daugiau niekada į registruotą bagažą nededu fotoaparato baterijų, telefono pakrovėjo ar kitos įrangos.
Blogiausia tai, kad registruotame bagaže buvo fotoaparato pakraunamos baterijos – tokių nusipirkti keliautoja Pietų Amerikoje nerado, todėl nukentėjo visa kelionė, liko neįamžinta daugybė vertingų kadrų, kurių nepakartosi.
„Nuo tada išmokau pamoką – niekada į registruotą bagažą nededu fotoaparato baterijų, telefono pakrovėjo ar kitos įrangos“, – tvirtina K.Stalnionytė ir priduria, kad nenumatytos kliūtys keliones gali apkartinti, bet nesumažina noro keliauti. O visos išmoktos pamokos padeda išvengti nemalonumų kitų kelionių metu.